
Kai nuotraukos iškalbingesnės už žodžius.... (atnaujinta)
Na va, kas nutinka, kai trynimo mygtukas yra ten, kur kaip ir išvis nereikalingas... Bandau iš naujo...
Na ką gali papasakot apie renginį, kai galva tuščia tuščia, skaidri ir minčių joje nerasta. Gal nesusitupėjo, o gal tiesiog taip turi būt... O gal kad tai nebe pirmas kartas. Gal kad prie gero pripranti, gal tai imi laikyt vos ne savaime suprantamu dalyku.. Kalbu apie Chris Botti koncertą.
Apie jį sužinojau iš mūsų visų mylimo music.lt. Žemai lenkiuosi. Nes paprastai susižinau savais kanalais ir gerokai anksčiau. Šį kartą nutiko kitaip. Ne esmė.
Ir vėl pradėsiu su tolimom užuolankom, kaip dažniausiai man nutinka. Nes kitaip negaliu - man prieš renginį būtinai kas nors turi (ne)nutikt, apie ką nepapasakot kaip ir nevalia...
taip ir šį kartą. Prisimenant, kad pirmas kartas buvo 2008-aisiais, antrasis, 2009-aisiais, logiška buvo tikėtis trečiojo 2010-aisiasi. Kažkur spalį-lapkritį. Bet nesulaukėm. Su draugais juokaujam, kad džentelmeniškai leido atsisveikint su mūsų numylėtaisiais a-ha. Leido atsisveikint, bet atsiims savo. Hmm, pasirodo skorpioniška mano nuojauta neklydo. Sulaukėm šiemet pavasarį.
Na ką gali papasakot žmogus, einantis pamatyt ir išgirst (beveik) to paties trečią kartą? Nagi tik lygint, kas buvo pirma, kas antrą, o kas trečiąjį kartą. Repertuaras beveik tas pats, chebra scenoj beveik ta pati... Atrodo, ateini nebe kažko sužinot, naujo paklausyt, o tiesiog mėgautis... Na ir dar šio bei to...
ir tas "šio bei to" labai sėkmingai įvykdomas. Net su kapu. Bet apie tai vėliau.
Juokiuosi dar dėl vieno dalyko - kaskart keliauju vis arčiau scenos - atrodo, 11 eilė, po to gal kokia 4-5, dabar 2. Ir ne bet kur - o pats viduriukas... mmmmm.... Kaip vėliau paaiškės, netgi laaabai gera vietelė...
Taigi ir trečiąjį kartą pristatoma ta pati (beveik) šutvė - gitaristas iršiaip blogasis džiazo vaikinas Mark Whitfield, 10-čiai Grammy nominuotas ir 4 jų gavęs pianistas Billy Childs, būgnininkas, kurio net pats Stingas užpavydėjo - Billy Killson. Matyt, kad scenoje profesionalai - chebra kaifuoja improvizuodama 'Flamenco Sketches'. Kažkaip tas kaifas be vargo persiduoda visai publikai. Netikėtai greitai sulaukiu bent jau savo mėgiamiausio kūrinio - 'Emmanuel'. Pristatoma nauja smuikininkė, kurios vardo nepavyksta išgirst - viską užgožia ovacijų jūra. Kaip, beje, ir pirmus du kartus. Tik smuikininkės buvo kitos. Taip pat neišgirstu ir kontrabosininko, ir klavišininko vardų. Dėl ovacijų, žinoma.
Galiausiai į sceną pakviečiama vokalistė kelioms vokalinėms kompozicijoms. Aišku, vėlgi kita nei pirmus kartus. Tačiau šįkart ohoho - ne šiaip sau kas, o buvusi Rolling'ų back'as - Lisa Fischer. Visi perspėjami, kad ko jau ko, bet Micko Jaggerio judesių tikėtis neverta. O po to pirmiausia išklausome liaupses Vilniui, koks tai gražus miestas ir... Kai Lisa uždainuoja, salė nuščiūva - dieviškas balsas. Man tai jau pirmasis kartas, net TO girdėt dar neteko.
Galiausiai (tradiciškai) kalbinama viena iš jauniausių į koncertą atėjusių klausytojų - penkiametė mergytė. Aišku, už ją atsakinėja mama. Kad tai jau nebe pirmas džiazo koncertas, į kurį mažylė atėjo. Tada pasakoma, kad kitas kūrinys skiriamas tai mergaitei - Emilijai. Mažulė net ausis užsidengė - matyt, išsigando, kad garsas bus "labai didelis"..
O mane apėmė keistas jausmas. Matai žvaigždę taip arti, kad, atrodo, arčiau nebūna (nors 2009-aisiais autografą gavau), lyg ir norėtum nufotografuot, bet rankos pačios nekyla, sąžinė neleidžia - čia gi ne koks roko koncertas-balaganas.... Nekyla rankos fotografuot ir chebros scenoje - o jei pamatys? Na nieko, už tai mes vėliau su kaupu atsiimsim... 
Taip ir žiūri, kas vyksta scenoje, į kaip visada basą smuikininkę, į kaifuojančius muzikantus, į išsidirbinėjantį Marką Whitfieldą, kuris kartais priverčia labiau žiūrėt į jį nei į tą, dėl kurio čia atėjome... Ir... Koncertas netikėtai baigiasi... Pusantros valandos praėjo stulbinamai greit. Lieki nustebęs - ką, jau viskas? Negali būt... Pasirodo, gali... Salė ploja atsistojusi. Nuskamba paskutinis kūrinys - 'My Funny Valentine'. Ir vėl ovacijų jūra, ir vėl visa publika stovi... Bet kadangi viskas, kas gera, baigiasi, ir baigiasi labai greitai, taip ir šis malonumas turėjo užsibaigt. Ir vėl dalinami pažadai, kad bus pasirašinėjama ant plakatų ir kompaktų, ir vėl publika lėtai lėtai išeina iš salės ir, aišku, niekur nesiskirsto. Visi Laukia ŽVAIGŽDĖS. Laukiam ir mes. Norim autografo, o gal ir šiek tiek daugiau...
Sulaukiam. Autografas autografu, o kaip su tuo daugiau? Jau ir taip šypsomės BHS (Soundgarden Black Hole Sun video šypsenas pamenate?) šypsenomis, betgi norisi darrrr.... Pasirodo, tai nėra neįmanoma. Įmanoma, netgi labai. Bandoma kažką pasakyt, padėkot už fantastišką koncertą, bet iš jaudulio virpa rankos kojos, o ir liežuvis pinasi....
Ta pati ar panaši istorija kartojasi ir su pianistu. Pasirodo, Billy Childs šį rudenį turėtų čia sugrįžt, tad kiekvieną, prie jo priėjusį kviečia į savo koncertą. Mes ne išimtis. Tiesa, autografo nepaprašome. Užtat paprašome kitko. O po visko kojos pačios namo parneša, nors buvom prisiekusios, kad "jau su toookiais kablais" daug nevaikščiosim
Nė nuovargio, nė nepatogumo, vakaras toks malonus, kad ta vėsa tik maloniai atgaivino ir blaivų protą sugrąžino.
Va kaip gerai savo mintimis pasidalint daug kur
Pagaliau atsirado žmogus, "atkapstęs", kas ten per smuikininkė buvo. Jei kam įdomu, tai Erin Schreiber.


Na ką gali papasakot apie renginį, kai galva tuščia tuščia, skaidri ir minčių joje nerasta. Gal nesusitupėjo, o gal tiesiog taip turi būt... O gal kad tai nebe pirmas kartas. Gal kad prie gero pripranti, gal tai imi laikyt vos ne savaime suprantamu dalyku.. Kalbu apie Chris Botti koncertą.
Apie jį sužinojau iš mūsų visų mylimo music.lt. Žemai lenkiuosi. Nes paprastai susižinau savais kanalais ir gerokai anksčiau. Šį kartą nutiko kitaip. Ne esmė.
Ir vėl pradėsiu su tolimom užuolankom, kaip dažniausiai man nutinka. Nes kitaip negaliu - man prieš renginį būtinai kas nors turi (ne)nutikt, apie ką nepapasakot kaip ir nevalia...
taip ir šį kartą. Prisimenant, kad pirmas kartas buvo 2008-aisiais, antrasis, 2009-aisiais, logiška buvo tikėtis trečiojo 2010-aisiasi. Kažkur spalį-lapkritį. Bet nesulaukėm. Su draugais juokaujam, kad džentelmeniškai leido atsisveikint su mūsų numylėtaisiais a-ha. Leido atsisveikint, bet atsiims savo. Hmm, pasirodo skorpioniška mano nuojauta neklydo. Sulaukėm šiemet pavasarį.
Na ką gali papasakot žmogus, einantis pamatyt ir išgirst (beveik) to paties trečią kartą? Nagi tik lygint, kas buvo pirma, kas antrą, o kas trečiąjį kartą. Repertuaras beveik tas pats, chebra scenoj beveik ta pati... Atrodo, ateini nebe kažko sužinot, naujo paklausyt, o tiesiog mėgautis... Na ir dar šio bei to...
ir tas "šio bei to" labai sėkmingai įvykdomas. Net su kapu. Bet apie tai vėliau.Juokiuosi dar dėl vieno dalyko - kaskart keliauju vis arčiau scenos - atrodo, 11 eilė, po to gal kokia 4-5, dabar 2. Ir ne bet kur - o pats viduriukas... mmmmm.... Kaip vėliau paaiškės, netgi laaabai gera vietelė...
Taigi ir trečiąjį kartą pristatoma ta pati (beveik) šutvė - gitaristas iršiaip blogasis džiazo vaikinas Mark Whitfield, 10-čiai Grammy nominuotas ir 4 jų gavęs pianistas Billy Childs, būgnininkas, kurio net pats Stingas užpavydėjo - Billy Killson. Matyt, kad scenoje profesionalai - chebra kaifuoja improvizuodama 'Flamenco Sketches'. Kažkaip tas kaifas be vargo persiduoda visai publikai. Netikėtai greitai sulaukiu bent jau savo mėgiamiausio kūrinio - 'Emmanuel'. Pristatoma nauja smuikininkė, kurios vardo nepavyksta išgirst - viską užgožia ovacijų jūra. Kaip, beje, ir pirmus du kartus. Tik smuikininkės buvo kitos. Taip pat neišgirstu ir kontrabosininko, ir klavišininko vardų. Dėl ovacijų, žinoma.
Galiausiai į sceną pakviečiama vokalistė kelioms vokalinėms kompozicijoms. Aišku, vėlgi kita nei pirmus kartus. Tačiau šįkart ohoho - ne šiaip sau kas, o buvusi Rolling'ų back'as - Lisa Fischer. Visi perspėjami, kad ko jau ko, bet Micko Jaggerio judesių tikėtis neverta. O po to pirmiausia išklausome liaupses Vilniui, koks tai gražus miestas ir... Kai Lisa uždainuoja, salė nuščiūva - dieviškas balsas. Man tai jau pirmasis kartas, net TO girdėt dar neteko.
Galiausiai (tradiciškai) kalbinama viena iš jauniausių į koncertą atėjusių klausytojų - penkiametė mergytė. Aišku, už ją atsakinėja mama. Kad tai jau nebe pirmas džiazo koncertas, į kurį mažylė atėjo. Tada pasakoma, kad kitas kūrinys skiriamas tai mergaitei - Emilijai. Mažulė net ausis užsidengė - matyt, išsigando, kad garsas bus "labai didelis"..
O mane apėmė keistas jausmas. Matai žvaigždę taip arti, kad, atrodo, arčiau nebūna (nors 2009-aisiais autografą gavau), lyg ir norėtum nufotografuot, bet rankos pačios nekyla, sąžinė neleidžia - čia gi ne koks roko koncertas-balaganas.... Nekyla rankos fotografuot ir chebros scenoje - o jei pamatys? Na nieko, už tai mes vėliau su kaupu atsiimsim... 
Taip ir žiūri, kas vyksta scenoje, į kaip visada basą smuikininkę, į kaifuojančius muzikantus, į išsidirbinėjantį Marką Whitfieldą, kuris kartais priverčia labiau žiūrėt į jį nei į tą, dėl kurio čia atėjome... Ir... Koncertas netikėtai baigiasi... Pusantros valandos praėjo stulbinamai greit. Lieki nustebęs - ką, jau viskas? Negali būt... Pasirodo, gali... Salė ploja atsistojusi. Nuskamba paskutinis kūrinys - 'My Funny Valentine'. Ir vėl ovacijų jūra, ir vėl visa publika stovi... Bet kadangi viskas, kas gera, baigiasi, ir baigiasi labai greitai, taip ir šis malonumas turėjo užsibaigt. Ir vėl dalinami pažadai, kad bus pasirašinėjama ant plakatų ir kompaktų, ir vėl publika lėtai lėtai išeina iš salės ir, aišku, niekur nesiskirsto. Visi Laukia ŽVAIGŽDĖS. Laukiam ir mes. Norim autografo, o gal ir šiek tiek daugiau...
Sulaukiam. Autografas autografu, o kaip su tuo daugiau? Jau ir taip šypsomės BHS (Soundgarden Black Hole Sun video šypsenas pamenate?) šypsenomis, betgi norisi darrrr.... Pasirodo, tai nėra neįmanoma. Įmanoma, netgi labai. Bandoma kažką pasakyt, padėkot už fantastišką koncertą, bet iš jaudulio virpa rankos kojos, o ir liežuvis pinasi....
Ta pati ar panaši istorija kartojasi ir su pianistu. Pasirodo, Billy Childs šį rudenį turėtų čia sugrįžt, tad kiekvieną, prie jo priėjusį kviečia į savo koncertą. Mes ne išimtis. Tiesa, autografo nepaprašome. Užtat paprašome kitko. O po visko kojos pačios namo parneša, nors buvom prisiekusios, kad "jau su toookiais kablais" daug nevaikščiosim
Nė nuovargio, nė nepatogumo, vakaras toks malonus, kad ta vėsa tik maloniai atgaivino ir blaivų protą sugrąžino. Va kaip gerai savo mintimis pasidalint daug kur
Pagaliau atsirado žmogus, "atkapstęs", kas ten per smuikininkė buvo. Jei kam įdomu, tai Erin Schreiber.


Komentarai