Sugrįžimas po puspenktų metų, arba Nuolatinis laukimas

Turbūt nereikia primint, kaip sureagavom į Gerąją Naujieną - kad Vilniun vėl sugrįžta Bryanas Adamsas, mūsų tieeeek lauktas, tiek dejuotas.... Ha, prisiverkėm... Kitą dieną keliauju bilietų, nes kovo 5 dienos šoko neužteko, reikėjo dar vieno - bilietukai jau kovo 6. Tik vieną dieną. Tik Siemens Arenoje. Mhm, nekas - Kristina dirba, aš irgi. Tiesa, aš nusiimt galiu. Taip ir padarau. Dienelė geru oru nelepina - jau toooks šaltas vėjas, net kiaurai skrodžia... Vakare, nujaučiu, bus negerai. Ar ryte. Neklystu - ryte jau sunkiai prašneku. Tik nepikta - juk vardan KO tokia auka Net ne auka, o... Smulkmena, ne kitaip.  Tik kitiems po to smagu pasakyt, kur, kada ir dėl ko peršalau... {#}

Na ką - bilietai rankose, belieka laukt. Keturis mėnesius.

Laukiam. O laikas kažkaip stebėtinai greit pralekia. Čia dar 4 mėnesiai buvo, o jau, žiū, liko, tik 4 savaitės, 4 dienos, 4 valandos... Ne, valandų jau nieks neskaičiavo. Tai buvo: jau liko .... Užužporyt. Užporyt. Poryt. Ryt. ŠIANDIEN. O va tada suima panika - kaipgi aš, mažutė, kultūringa grumsiuos už savo vietą prieš SAULĘ? Na, vis dėlto... Kaip stumdysiuos su aukštesniais, ir naglesniais? Psirodo, taisyklė - mums negali nesisekt - suveikia ir šįkart. Stovim tiesiai prieš SAULĖS mikrofoną {#} Kurį laiką mane dar bando nubuksuot šalimais atsistojusi moterėlė, bet ilgainiui pati lieka man kažkur už nugaros - na jau auksinės vietos aš tikrai neužleisiu.....

Bet apie viską iš eilės. Taigi, jau stovime savo auksinėse vietose. Iki koncerto pradžios lieka dar gera valanda, o kad nebūtų liūdna, visus linksmina foninė muzikikė - tai ir Tom petty, ir Dire Straits, ir The Cure, ir.... Vienžo - ir toji yr faina...  {#} Tačiau prisimindamos, kaip buvom išdurtos prieš Scorpions koncertą, kai po gero rokenrolo, po AC/DC teko klausyt... Gossip... Ne, šįkart taip piktai iš mūsų visų nesityčiota - darkart savo kailiu patirt, ką iš tiesų reiškia tos 6 raidės - OMG WTF - netenka. A, dar kai kas... prisimindamos, kas nutiko prieš puspenktų metų, nepatikliai apsidairome - o šįkart nebus ko nors panašaus į b-stage'ą? Lengviau atsidūstam - ne, nėra. Na gal neišdurs šiemet.

O kol mus linksmina muzika, leista pasilinksmint ir patiems:

Tautiečiai nebūtų tautiečiai, jei nepradėtų rašinėt kokių nors nesąmonių. Tiesa, atsiranda viens toks, kuris paorganizuoja visus paplot belaukiant pradžios. Ir jam tai puikiai sekasi {#}

Iki šiol prisimenu vieną klausimėlį BA twitteryje - "Chebra, o kokia grupė jus šiandien atšaldys?" {#} Tiksliau turbūt negalėjo parašyt - atšaldymas tikrai būtų buvęs neprošal. Na bet tokio nebuvo. O gal ir nereikėjo.

Ir štai pagaliau scenoje pasirodo JIS! Koncertas prasideda ir jau nebėra kada nė galvot, prisimeni tu tą dainą ar ne - viskas kažkur kraujyje įaugę. Arba beveik. Karšta pasidaro nuo pirmų akimirkų. Tiesa, keliskart Bryanas dar sugalvoja paklaust - gal, chebra, trumpinam, juk jums ryt į darbą? Aišku, atsakymas - griausmingas NEEEEE!!!!! (šiaip tik tarp kitko - anąkart jis toks rūpestingas nebuvo... O juk koncertas vyko išvis savaitės pradžioj - pirmadienį).

Tai štai - daina veja dainą, bandau fotografuot, bet ir apsaugos per daug neerzint - anie šmirinėja ir vis stebi, kad niekas nefotografuotų, nefilmuotų, ne.... Bet kur tau - negi jie pasieks ką toliau nuo scenos stovinčius / sėdinčius? Tai vis dėlto pavyko nutraukt keletą brangių kadrų. Jais ir dalinuosi

Kas čia per daina buvo - tikriausiai ir pristatinėt nereikia. Toma prisipažino, kad tekstą moka, bet va - dainuot tai neeee.... Tiesą sakant, tai buvo šventa tiesa - kai dabar peržiūriu įrašus - viskas skambėjo tikrai nekaip... Na Adamsas nebūtų Adamsas - palinki jai sėkmingai siekt ekonomistės karjeros ir niekada nebandyt dainuot. 

Ir vis dėlto mus išduria. Pasibaigia koncertas, o mes vis dar kažko laukiam. Gal dar kažkas bus... Bet kai personalas ima surinkinėt nuo scenos techniką.... Tampa aišku - spektaklis baigtas, eikit namo. Na bet mes nebūtume mes, jeigu nebandytume pasigaut svarbiausių žmonių. Kaip paaiškėja vėliau, mūsų gudrybė neišdegė.... Adamsui pavyko pasprukt nuo gerbėjų arba juos ir vėl išdurt. 

Einam namo. Atsisveikinimui dar pokšteliu ir išorinį vaizdelį

Viskas. Viskas? O ne... dar ne visai... Patraukus namo paaiškėja - einam susitikt su didžiuliu debesiu ir žaibais. Vaizdai tikrai įspūdingi, tad tik paspartinam žingsnį, kad netektų nakvot kur degalinėj ar griovy nuo perkūnijos slėptis. Spėjam. Jau sėdėdamos pas man skaitom visus įmanomus rast straipsnius, tyčiojamės iš tų, kurie suskaičiuoja tik iki dviejų (o ne trijų) kartų, lyginam, kuris žurnalistas profesionaliausiai viską aprašė. Išvadas gal vis dėlto psiliksim sau, kad tam portalui reklamos nedarytume... {#} Ir, aišku, grožimės stichijos šėlsmu už lango. Tik vis dėlto įdomu - spėjo chebra pabėgt nuo fanų, o ar spėjo išskrist? Juk tokiu oru kažin ar leidžia net pakilt lėktuvams... Mes juk žinom, kas ir kaip gali nutikt lėktuvui. Bet tuo pačiu mes visai ne prieš pratęst tą vakarą kad ir iki ryto... {#} Aišku, svajonės ir lieka svajonėmis. O mes ir vėl jo laukiam. Išskrido nepažadėjęs sugrįžt, bet kažkodėl nuojauta kužda, kad bais ilgai laukt šįkart neteks.

O ryte po bemiegės nakties stebėtinai gera savijauta - visai neužgultos ausys ir galvos neskauda (kas čia yra su ta skardine - negi akustika gerėja? Ar čia vėl kokių ypatingų dūmų paleido, kad garsas atrodė geras?) Na tiesa, apie tai, kas jau įvyko, dar kurį laiką primins skaudantys šonai, pilvas, pečiai, nugara ir mėlynės ant alkūnių. 

O mes ir vėl laukiam.

Tiesa....

Mėgstantiems statistiką

Komentarai