Kartą avis augino liūtą. Užaugęs liūtas manė esąs avis, kol vieną gražią dieną kitas, jau senas, liūtas nenuvedė jo prie ežero ir neparodė jam jo paties atvaizdo vandenyje.
Visi mes panašūs i tuos liūtus, kuriuos augino avys, nes mūsų įvaizdį mums sukūrė aplinkinių nuomonė, o ne mes patys. Kitų mums iš išorės primesta 'asmenybė' išstumia mūsų individualumą. Ir taip mes tampame dar viena bandos avimi nepažįstančia savo esybės.

Komentarai

Silentist

Bet jei jau taip parašei, tai reiškia: taip ir turi būti (aš apie šių dviejų keistų dalykų palyginimą)

Silentist

jei čia pasitelkt fantaziją ir imti žvėris lyginti su žmonėmis, kaip pasakėčiose (nes nelogiška būtų galvot, jog avis augino liūtą), tuomet aš save priskirčiau ne tokiam kvailam kaip avis, bet ne tokiam visagaliam kaip liūtas. kažkoks tarpinis varijantas, auksinis viduriukas tarp jų charakterių. 😃 liūtas, kuris būna avigalviu irgi 😃