KūrybaEilėraštis

Dvasia


Ant akmens sėdėjo šešėlis
žemė buvo kaip perlas
saulė į mus žiūrėjo
bežiūrinčius iš toli.

Pasaulis mudu paslėpė
beribėje oro burėje
ant akmens sėdėjo šešėlis
toks viską žinantis.

Saulė mudu paveiksluoja
savo blyksniais akims baidantis
o nuotraukas ant mūsų veido
įsisavina įamžindama.

Turėjau aš tave truputį
turėjai tu mane truputį

teliko tiek nedaug prisiminimų

saulėja juodų dėmių.



Ar norai mudviejų
paisyti mūsų susitikimus
greitu pro juodus debesis
aš tave įžiūriu.

Saulė mus paveikslavo
savo spinduliais
savo blyksniais aštriais
stebino jos noras pasiekti mus,

ji jautė mūsų tikrą meilę

ir drąsino mus,


jau seniai mūsų nėra

tik ta dvasia sena,



gera ji sėdi ant akmens,




saulėja juodi taškai...

Komentarai