Valia Palaimintoji

Valentina Baranovą (Valia Palaimintoji) — Rusijos Vanga, mote­ris, kuri mokėjo „skaityti” praeitį, dabartį ir ateitį. Buvo kalbama, kad ji susidėjusi su nelabuoju ir daranti negerus darbus. Savo asmeninį gyve­nimą ji slėpė nuo visų, o tai tik pakurstydavo apkalbas, gandus ir pra­simanymus. Valia Palaimintoji tragiškai žuvo 1988 m. kovo 3 d. Apie ją ir norime papasakoti.

Į senovinį Stavropolio kazokų Kuguldos kaimą Valentina Barano­vą atsikraustė dar prieš karą. Tada jai buvo tik 45-eri. Ilgą laiką kaimo žmonės susitikę kalbėdavosi tik apie atklydėlę. Mat ji buvo, kaip žmo­nės sako, menkutė, paiktelėjusi, tarsi ne šio pasaulio gyventoja. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens vaikščiojo vienais marškiniais, ba­sa, kiauras dienas prasėdėdavo ant šalto akmens, tačiau niekada nesirgo. Kalbėdamasi su žmonėmis, kartais ji užversdavo aukštyn akis ir imdavo kratyti galvą, tačiau samprotavo blaiviai. Pirmą kartą su Bara­novą susibarę kaimynai suprato, kad geriau jos nekliudyti. Suvargėlė bjauriai išplūsdavo priešininkus ir ilgai nenurimdavo. Iš kur ji atvažiavo, ką veikė prieš tai, ar turi kokių nors giminių — rūpėjo visiems, bet net patys smalsiausieji niekur nieko neišgirdo. Gyveno Valentina vienut vie­nutėlė: pati niekur nėjo ir į svečius nieko nesikvietė. Netikėtai užklydu-sieji įjos trobą rasdavo ją skaitančią senovines knygas, kurių Valentina turėjo nemažai. Tos knygos ir ant sienos kabėjęs gražus paveikslas vertė kaimo žmones galvoti, kad Valentina kilusi iš turtingos šeimos.

Netrukus po to, kai Valentina atsikraustė į kaimą, pas ją ėmė važiuoti žmonės. Greitai nuvilnijo gandas: Palaimintoji užkalba ligas ir pranašauja ateitį. Karo metais į jos trobą slapta užbėgdavo kaimo mo­terys, norėdamos sužinoti, koks likimas ištiko į frontą išėjusius jų vyrus. Kaip Valentina sakydavo, taip ir būdavo: Petro grįžo gyvas ir nesužeistas, Ivanas — luošas, o Vasilis žuvo… Ar tik ne nuo tada kaimo žmonės ėmė nemėgti Valentinos? Galbūt viena iš našlėmis likusių moterų apkal­tino ją neva išpranašavusią jos vyrui mirtį ir metė piktą žodį: „Ragana…”

Bėgo metai, tačiau sodiečiai jai neatleido. Vienus baugino jos išvaizda. į senatvę ji darėsi vis labiau panaši į pasakų raganą: kuprota, keistai išsukinėtais pirštais. Už jos nugaros neretai pasigirsdavo šnibž­desys: „Žiūrėk, žiūrėk, ragana šėtono ženklą pirštais rodo”. Kitus gąs­dino bobulytės įžvalgumas ir sugebėjimas skaityti svetimas mintis. Ge­rai nusiteikusi Valentina susistabdydavo jai patikusį žmogų ir papasakodavo, kas jo laukia ateityje, kartu už ką nors pabardama arba perspė­dama. Pasirodo, ji žinodavo apie tą žmogų daugiau nei jis pats.

Kartais Valią apimdavo linksmumo priepuolis. Tada ji mėgdavo pasišaipyti iš savo nedraugų. Sėdėdama ant kelmo prie savo trobos, ji garsiai šaukdavo pro šalį einančiai kaimynei: „Dunia, kam tu špygą ki­šenėje laikai, juk matau…” Ir Dunia, iš tikrųjų norėjusi suraityta špyga atsiginti bobulytės kerų, keikdamasi ir spjaudydamasi lėkdavo šalin. Kas gi galėjo bičiuliautis su tokiu žmogumi?

1946 m. kaime pasklido gandas, kad atsišaukė Vidurinėje Azijo­je gyvenanti Baranovos tikra sesuo. Netrukus ji atvažiavo į Kugultą kar­tu su sūnumi. Tačiau giminaičiai greitai užmiršo Valentiną — gal nesu­tarė, gal dėl kokios kitos priežasties. Sūnėnas vėl pasirodė kaime tik po 13 metų. Valentina, vis dar tikėdamasi, kad sūnėnas jos nepaliks vienos senatvėje, net trobą jam nupirko, bet tas pas tetą neskubėjo.

Ilgą laiką Baranovą pati triūsė savo varganame ūkelyje, o nuo 1972 m. į pagalbą vis dažniau ateidavo kaimynė Praskovja Sviatašova. Vėliau ji tapo Valentinos patikėtine. Baranovą žinojo, kuo gali pasitikėti: Sviatašova buvo iš tų žmonių, kurie nė grašio nepasiklausę nepaims, be to, ji nemėgo apkalbų. Iš pradžių Praskovja padėdavo Valentinai norėdama atsidėkoti už sugrąžintą sveikatą. Paskui jautėsi dėkinga, kad Valentina paskolino jai pinigų namui statyti. Bet ir grąžinusi pinigus ji padėdavo senutei, užjausdavo ją.

Kaime buvo dar keletas žmonių, kurie užsukdavo į Baranovos trobelę. Vaikai taip pat nebijojo senosios. Visi kiti laikėsi nuo jos kuo toliau ir kreipdavosi pagalbos tik didelės bėdos ištikti. Tiesa, senajai Va­lentinai ir be jų darbo netrūko.

Kiekvienais metais pacientų vis daugėjo. Buvę ligoniai atvažiuo­davo jau kitų bėdų vejami ir ne vieni, o su giminėmis, draugais, bendra­darbiais. Nebūdavo dienos, kad į Baranovos kiemą nejsuktų lengvasis automobilis ar net autobusas.

Vienus ji priimdavo iš karto, kitus tik po ilgų prašymų, ašarų ir įkalbinėjimų. Kai kuriuos atvykėlius Baranovą vijo šalin vos tik pamačiu­si, o jeigu jie neišeidavo, senolė tiesiog pašėldavo: šaukdavo, spjaudy­davosi, užsiversdavo ant galvos marškinius. Ligonius ji gydė užkalbėtu vandeniu. Kokius užkalbėjimus šnibždėdavo Valentina, kokius kryžiaus ženklus brėždavo jos ranka, niekas negirdėjo ir nematė. O likimą spė­davo žiūrėdama žmogur į akis ir tik retai kada — mesdama kortas. Kartais Valentina Baranovą nustebindavo lankytojus atsakydama į klau­simą, kurio žmogus dar nebūdavo net ištaręs.

Pasak daugelio liudininkų, Baranovą gana tiksliai nusakydavo praeitį ir ateitį, o jos pranašavimai visada išsipildydavo. Su lankytojais ji kalbėdavo valdingai ir nepakęsdavo jokių prieštaravimų. „Labiausiai ji nekentė melo, — pasakojo Sviatašova. — Iš karto pajusdavo, ar žmo­gus kalba tiesą, ar meluoja. Tuos, kurie bandydavo ją apgauti, vydavo šalin. Per dideles religines šventes ir sekmadieniais lankytojų nepriim­davo. Nors būdavo, kad ilgai pykusi, burbėjusi ir šventą dieną žmogui padėdavo”.

V. Baranovos veikla ir šlovė buvo it krislas vietinių „komunizmo kūrėjų” akyje. Jie ne kartą rašė skundus į partijos rajono ir krašto ko­mitetus. Kartą skundo tikrinti atvažiavo komisija iš rajono sveikatos sky­riaus, bet žodžio kišenėje neieškanti senutė išvijo medikus. Tada val­džia nusprendė daugiau komisijų nesiųsti, o Baranovą „auklėti” pavedė apylinkės inspektoriui. Šis pasišiaušė: „Negi aš turėsiu prie senosios durų su šautuvu stovėti!” Tačiau turėjo „dirbti aiškinamąjį darbą”, nors kaskart kartodavosi toks dialogas: „Valentina Pavlovna, man jau nesma­gu tą patį kartoti, o jūs — ir vėl savo.” — „Daugiau to nedarysiu, bet tu, Vasia, nekreipk į juos dėmesio”. Kai susirgo sūnelis, apylinkės ins­pektorius, aišku, atbėgo pas senelę Valentiną. „Atvesk berniukėlį, — mielai sutiko ši, o paskui susigriebusi pridūrė: — Oi, aš užmiršau, kad tavo pareigos neleidžia to daryti. Pasakyk žmonai, kad ji niekam nema­tant sūnų atvestų”. Dvi dienas senoji berniuką prausė užkalbėtu vande­niu, ir ligos kaip nebūta.

9-ojo dešimtmečio viduryje, papūtus pertvarkos vėjams ir visuo­menei ėmus domėtis vadinamąja netradicine medicina, senolei Valenti­nai valdžia suteikė „liaudies gydytojos” titulą. Tada pas ją pradėjo plauk­ti įvairiausi gudreivos, siūlydamiesi į mokinius. Ji vijo juos šalin: „Argi tokio dalyko galima išmokti? Man šią dovaną davė Dievo Motina, ji ma­ne palaimino. O eiti prieš Aukščiausiojo valią — baisi nuodėmė…”

Senoji Valia niekada ir niekam nepasakojo apie lankytojų nelai­mes ir skaudulius. Kai vieną kartą Praskovja Sviatašova neiškentusi pasmalsavo, senolė lyg kirviu nukirto: „Nėra tau ko kišti nosies kur ne­reikia”.

Visi, kurie pažinojo Baranovą, vienu balsu tvirtina, kad už gydy­mą ir ateities spėjimą ji užmokesčio neprašydavo. Atnešė — gerai, ne: atnešė — ir nereikia. Vienas palikdavo kepaliuką duonos ir 50 kapeikų, o kitas, žiūrėk, — prabangų kilimą ir didelę sumą pinigų. Sklandė gan­dai, kad lankytojai dovanodavo Valentinai nemažai aukso žiedų ir aus­karų, tik niekas tokių brangenybių jos namuose neregėjo. Du nedideli jos pirkios kambarėliai buvo užversti pramoninėmis ir maisto prekėmis. Ko tik čia nebuvo: audinių atraižų, skarelių, indų, kvepalų, saldainių dė­žučių, kavos, mėsos konservų, naminės uogienės stiklainių, degtinės, šampano, brangių vynų. Visa tai susikaupė per daugelį metų. Pačiai senolei nedaug tereikėjo. Ji maitinosi daugiausia daržovėmis, vilkėjo vis tuos pačius drabužius. Dovanoti nemėgo — nebuvo itin dosni. Kartą Praskovjai Sviatašovai prireikė butelio degtinės. Baranovą davė ir dvi dienas tylėjo, tačiau trečią dieną neišlaikiusi ryžtingu balsu pasakė: „Ži­nai, Praskovja, padėk tą butelį ten, iš kur paėmei”. Mažai kas žinojo, kad Baranovą pinigų nuolat duodavo tik bažnyčiai. Dovanų siųsdavo ir į moterų vienuolyną. Tačiau Sviatašovai niekaip nepavyko įkalbinti senosios atiduoti maldos namams kilimą — ji atkakliai nenorėjo skirtis su jai nereikalingu brangiu daiktu.

Ne vienus metus sklido gandai apie V. Baranovos turtus, tačiau dar ilgai niekas neišdrįso pasikėsinti į senolės „kapitalą”. Pirmą kartą tai atsitiko 1985-ųjų vasarą. Galudaržėmis į senelės Valios pirkią atsibastė moteriškais drabužiais apsitaisęs vyriškis, užsimovęs ant galvos juodą kojinę. Išsitraukęs peilį, jis pareikalavo iš senutės pinigų. Nepažįstamąjį nuvijo kaimynų berniukai, kurie pamatė, kaip jis įėjo.

Antrą kartą Baranovą užpuolė du jauni vaikinai 1986-ųjų lapkri­tyje. Abu jie gyveno Špakovsko kaime ir buvo jau teisti. Apie Baranovą ir jos lobius vienam iš nusikaltėlių papasakojo tardymo izoliatoriuje su­tiktas senutės kaimynas. Iš pradžių plėšikai atvažiavo į Kugultą apsidai­ryti. Užėjo pas senutę ir pradėjo suokti: girdi, ar ji nesutiktų pagydyti jų tėvo alkoholiko. Bet ši tarė: „Ne gydytis jūs čia atvažiavote, o manęs nugalabyti, iš akių matau”. Ji parodė nekviestiems svečiams duris. Kitą dieną, vėlai naktį, plėšikai sugrįžo ir atsargiai išlaužę užraktą įsibrovė į Baranovos namus. Pridusinę iš miego pakirdusią senutę, plėšikai pa­grasino, kad nužudys, jei ši kam nors prasitarsianti apie jų „vizitą”. Pas­kui trenkė veržliarakčiu per galvą ir paliko senutę susmukusią ant grin­dų. Po patalais plėšikai rado į nosinę suvyniotus keturis tūkstančius rublių…

Atsipeikėjusi senolė delnu nusibraukė per veidą srūvantį kraują ir sunkiai suklupo prieš šventųjų paveikslus. Raudodama meldėsi ir pra­šė Dievą nubausti piktadarius. Matyt, Viešpats išgirdo senutės maldas, nes plėšikų mašina apsivertė ties gretimo kaimo riba…

Valentinos Baranovos apiplėšimo bylą tyrė tardytoja Sofija Tokova. Užbėgdami į priekį, pasakysime, kad labai greitai plėšikai buvo rasti, jų kaltė įrodyta, ir kiekvienas gavo tiek, kiek nusipelnė. S. Tokova, ne kartą susitikusi su Valentina Baranovą, prisimena:

90-metė senutė turėjo puikią atmintį ir buvo blaivaus proto. Su ja buvo Įdomu kalbėtis. Iš karto jautėsi, kad Valentina išsilavinusi ir yra gyvenusi ne tokioje aplinkoje kaip dabar. Mano aki patraukė jos pirkioje buvusios knygos. Šventraščiai, gydymo, vaistažolių knygos, istorijos vei­kalai, kažkokie vadovėliai — viskas išleista dar prieš revoliuciją. Kai aš užsiminiau apie knygas, senutė pasakė, kad visas pirkios aukštas jomis užverstas, o už vieną jai siūlė net 5 tūkstančius rublių, bet ji neparduos tos knygos už jokius pinigus. Pinigai jai nieko nereiškė, ji paprasčiausiai jų nevertino.

Pirmosios apžiūros metu teisėsaugos darbuotojai ant grindų ra­do į nešvarią nosinę suvyniotus 9 tūkstančius rublių šimtinėmis kupiū­romis. Matyt, jie irgi gulėjo paslėpti po patalais, bet plėšikai jų neaptiko. Kai apie radinį pasakė senutei, ji abejingai mostelėjo ranka: „Aš ir ne­žinojau, kad jie ten guli”. V. Baranovos kambaryje stovėjo ąsotis, pilnas 50 kapeikų ir rublio vertės monetų. „Bet argi tai pinigai?” — sakydavo Valentina. Ji išpranašavo ateitį man ir mano vaikams. Aštuoneri metai praėjo, ir visada būna taip, kaip Valentina sakė. Beje, išpasakojo ir pra­eitį, — tarsi aš būčiau parašiusi, o ji tik perskaitė. Unikalių gabumų turėjo”.

Nežinia, kuo S. Tokova sužavėjo senąją Valentiną, — pagarba jai, užuojauta, kurios senutei labai trūko, o galbūt protinga, graži, ener­ginga, daug išgyvenusi moteris tiesiog tiko į pašnekoves, nes jai, kaip ir Sviatašovai, Baranovą atvėrė dalelę savo mįslingo gyvenimo.

„Man Dievas daug davė, — pasakojo tardytojai Valentina. — Žiūriu į žmogų ir matau, ar jis laimingas, ar ne, kas buvo, kas jo laukia ateityje. Gydau nervų, odos ligas, moteriškus negalavimus, lytinę nega­lią. Kas tik pas mane nebuvo atvažiavę, kiek garsių žmonių… Kai ku­riuos veju šalin. Juk nesupranta, kad nesu visagalė. Jeigu negaliu išgy­dyti, tai ir negydau… Bala nematė tų, kurie mane apvogė. Tegul paspringsta mano geru. Turiu tų pinigų, šimtui tokių atmatų užtektų. Argi pinigai atneša laimę? Mane baugina žmonių pavydas. Nemėgsta ma­nęs, bijo, o kiti, jei galėtų, gyvą sudegintų. Kad matau žmogų kiaurai — tai tik mano kryžius, mano golgota. Argi kam blogo padariau? Ką suži­nojau — niekam niekada nesakiau. Viešpatie, kad jie žinotų, kiek nelaimių, pažeminimų ir kančių teko patirti. Užuot pagailėję vargšės vieni­šos sergančios senutės, šitaip manęs nekenčia. Niekada nemaniau, kad aš, išlepinta ir mylima dvarininkaitė, taip gyvensiu…” Pasiraususi ant stalo gulėjusiuose popieriuose, senutė ištiesė S. Tokovai nuo senumo pageltusią nuotrauką. O ten —jaunutė gražuolė išdidžiai pakelta galva, apsivilkusi puikia suknia, nepriekaištingai susišukavusi. Greta sėdi pa­gyvenęs vyriškis ir moteris — Baranovos tėvai. Sukrėsta Tokova pa­žvelgė Į priešais sėdinčią kuprotą susivėlusią senutę, vėl į nuotrauką, kurioje šypsojosi gražuolė baline suknele, ir netikėjo savo akimis…

Valentina Baranovą gimė 1895 m. Stavropolyje, pasiturinčioje šeimoje. Jos tėvas buvo garsus žmogus. Ji niekada nebuvo ištekėjusi. 1918 m. tėvus jos akyse sušaudė bolševikai. Pilietinio karo metais žuvo broliai ir seserys. Kai baltieji traukėsi, pateko į susišaudymą; sužalotą ir kontūzytąją atkasė iš po žemių krūvos. Ligoninėje amputavo skeveldrų sudraskytas krūtis. 3—4-ajame dešimtmetyje ji kankinosi kalėjime, lage­riuose, buvo ištremta. „Namiškius visus sunaikino, likau viena, ir teisė mane tik už tai, kad aš dvarininkų dukra, — su širdgėla balse kalbėjo Valentina. — Taip ir gyvenau su vilko bilietu, neturėdama jokių teisių. Kai apsistojau Kugultoje, maniau, ramiai pagyvensiu, bet, matyt, neskir­ta buvo…”

Nedaug laiko prieš žūtį Valentina Baranovą parašė testamentą. Trobą paliko sūnėnui, turtą ir pinigus banke (iš viso 15 tūkstančių) už­rašė Sviatašovai su sąlyga, kad ši ją palaidos, pastatys ant kapo baltą marmuro kryžių ir užpirks cerkvėje gedulingas pamaldas už mirusiosios vėlę. Kai mirė Praskovjos Sviatašovos dukterėčia, Valentina sakė: „Da­bar ji (dukterėčia) ir kitus taviškius pasiims. Vieną ligotą, kitą sveiką. — Patylėjusi pridūrė: — Kai aš numirsiu, ištiks tave didelė nelaimė”. „Po kurio laiko, — verkdama pasakojo Sviatašova, — mirė mano brolis, prieš tai ilgai sirgęs. Jau buvau beužmirštanti Valentinos žodžius, bet 1991 m. žuvo mano sūnus. Ji žinojo, kas jam atsitiks, tik gailėdamasi manęs tiesiai nepasakė, kad nesikankinčiau laukdama tos baisios va­landos. Ji jautė, kas kada mirs, todėl žmonės jos ir bijojo”.

Valentina nuspėjo ir savo mirtį. Išvydusi senutę basą vaikščiojan­čią gruodo sukaustyta žeme, Tokova išsigando, kad ji neperšaltų. Sene­lė Valia tik nusijuokė: „Nieko neatsitiks, vaikeli. Nebijau aš mirties. Gy­vensiu ilgai ir nuobodžiai. Užmuš mane. Dievas nepašauks tol, kol ma­nęs neužmuš. Kasdien laukiu peilio dūrio į nugarą”. Kai kaime gaisro metu sudegė du vaikai, Baranovą liūdnai atsiduso: „Tai mano broliai, mane irgi sudegins”.

1988 m. kovo 1-ąją Praskovja Sviatašova kaip visada padėjo senajai apsiruošti. Išlydėdama ją namo, senutė tarė:

„Greitai aš jus paliksiu. Rytoj neateik, man reikia vienai pabūti. Ateik poryt, bet ne iš ryto, o po pietų”. Atsisveikindama ji tyliai ir meiliai sušnibždėjo: „Ačiū, kad nepalikai manęs vienos…”

Kovo 3-iąją Sviatašova aptiko pusiau sudegusį senutės kūną. Jos kakle žiojėjo didžiulė žaizda. Senutę užmušę piktadariai apliejo kū­ną benzinu ir padegė, tikėdamiesi, kad ugnis sunaikins nusikaltimo pėd­sakus. Tačiau dėl deguonies trūkumo (langinės ir durys buvo uždarytos) išdegė tik virtuvė. Baranovos žudikai ligi šiol nesurasti. Kadangi nieko nebuvo pavogta, tai versija, kad senutė nužudyta norint apiplėšti, nepa­sitvirtino. Kiti sakė, kad senąją Valentiną nužudę iš keršto, girdi, kažkam pridariusi nemalonumų. Tuo tvirtai tiki kaimo gyventojai: „Atkeršijo, nes ji daug blogo žmonėms yra padariusi. Ragana buvo ir į cerkvę nėjo. Ligonių neigiamą biolauką ne pati pasiimdavo, bet perduodavo tiems, kas kaime gyveno. Kiek ji šeimų išardė, kiek žmonių nelaimingus pada­rė”. Tačiau niekas negalėjo paminėti nė vieno konkretaus pavyzdžio. Vieni gandai… O Sviatašova visą laiką tvirtino: „Jeigu ir iš keršto ją nužudė, tai tik susitarę. Nedarė ji nieko blogo žmonėms. Kryžiumi ir malda gydė… Ir į cerkvę vaikščiojo, kol jėgų turėjo. Kokias nuodėmes šventikui išpažino, vienas Dievas težino, bet atleidimą ji gavo. Ir į am­žinojo poilsio vietą buvo palydėta kaip visi žmonės”.

Dar vykstant tardymui kažkas užsiminė Sviatašovai, kad pavel­dėtus Baranovos pinigus ji turėtų atiduoti vaikų namams. Paskui į Kugultą atvažiavo velionės Valentinos sūnėnas — ir iš karto pas Sviatašo-vą: „Kam tetai toks brangus kryžius, aš vasarnamį statausi, pinigų trūks­ta”. Tačiau Praskovja Andrejevna nenusileido ir pinigų neatidavė. Pusan­trų metų ji važinėjo į Stavropolį ir suspėjo iki brangymečio ant Valentinos Baranovos kapo pastatyti sniego baltumo marmurinį kryžių. O Sviatašo-vai paliktą turtą išvogė velionės sūnėnas ir kaimynai.

P. Sviatašovai brangiai kainavo bičiulystė su senąja Valentina. Ją kaltino, kad mokėsi iš Baranovos burtų, kad perpjovė senutei gerklę ir pasigrobė jos pinigus. „Tegul viską matantis Dievas juos teisia, o žu­dikai gaus tai, ką nusipelnė, aš žinau”, — teigia ji…

Dabar Stavropolio krašte žiniuonių kiek nori. Jie turi savo kabi­netus, asmens sargybinius, nurodo tvirtas paslaugų kainas. Tačiau žmo­nės jais netiki. O senąja Valentina tikėjo. Dar ilgai po jos mirties važiavo žmonės į Kugultą. Išgirdę apie senutės žūtį, daugelis verkė…V

Komentarai

Sahja

tai ir neskaityk,čia mano skaitymas...Negalima skaityti svetimo dienoraščio

DeathLetter

Kai atidariau tavo dienoraštį , supratau, kas man neužteks palaimintosos valios jį perskaityti :D