Stotelė
Tu, toks mažytis šio pasaulio gabalėlis, esi čia ir atrodai, tarsi sėdėtum ne savo laike, ne savo erdvėje- nesavo pasaulyje,kuriame nieko negali suprasti...Pasisveikini su tetule, vedina mažučiuku šunyčiu, o ji tau nė neatsako...Padedi mažai mergaičiukei iškelti iš medžio kamuolį, o ji tau nė nešypteli...Ne, čia turbūt ne tavo gyvenimo laikas...O gal tik ne ta erdvė?!
Nebegaliu žiūrėti i tokį mielą ir pasimetusį žmogutį! Nusisuku, nes negaliu suprasti. Ech...Nusprendžiu: ” Atsisuksiu, pasisveikinsiu, nusišypsosiu ir mėginsiu bendrauti!” Deja, vos atsigrįžusi, tavęs neberandu- tu išnyksti iš stotelės horizonto. Tas nelemtas autobusas...
Komentarai
ziuriu ir sypsaus...galbut manilla galbut...kada nors... Do gal jam kada tiks manasis autobusas...
o gal tas autobusas kadanors tiks ir tau?
Dekui mielieji!!! uz pasisakymus;]
nu ir blogas tas autobusas
galas sugadino viską.autobusas to nevertas )
Na... Gal kita diena sutiksi ji toj stotelej jei bus lemta - tikrai sutiksi... Jei ne, tai tos akimirkos, kai apie ji galvojai, tebuvo tavo gyvenimo dalis... Galbut pamoka, kad reik naudotis proga
grazu,is tikro buna taip,kad kai stengies del kitu,jie tau net nenusisypso atsidekodami...
nu . ..nereikia nusisukti. naudokis proga is kart nes kito karto gali ir nebuti