Kaip seniai jaučiau tylumos gelmes...tą neapsakomą širdies ramumą ir minčių tuštumą...kai viskas taip toli toli, o atrodo tyla valdo tave visą ir leidžia surinkti visas išmėtytas tavo dienos daleles, kurias per skubėjimą esi pametęs...man tylos reikia, kad pamatyčiau save, kuri slepiasi kažkur toliau, nei gali pajusti širdis lekiant dienos rutinoje. Tyla, tai atilsis po visos dienos sunkumų...niekada neatsipalaiduosiu prie ramios muzikos, kaip prie visiškos tylos. Ta tyla visa pilna išgyvenimų, jausmų, kurių negali paaiškinti, mano manymu jų nepaaiškinsi, nes jie reikalauja tylos....tos tylumos, kuri kaskart buna su manimi,kai tyli ašara rieda skruostu...tada, kai žodžių nebėra, nes jų ir nereikia....visa tai pasiklysta tyloje ir ten suranda savo vietas,,,,visada juk taip...

......šššššš.....tyluma jau čia.... ji vėl šalia.....

Komentarai

salpusne

taip...ta tyluma taip arti, o kartu taip toli..uz kalno... bet ne dar uz dvieju....kartais tu kalnu tiek daug, kad prarandi vilti ja vel pajusti. Tik ziurek viena vakara, tu jau vel joje skendi, ir tai be jokiu pastangu ar noro... ji tiesiog salia ir tau vel ramu ir gera... 😘

rocky

zinau sita jausma... tik tyloje galiu isgirsti savo mintis ir... su savimi susitarti 😃

philia

Myliu tamsa.. Ir lietu. 🙂