KūrybaEilėraštis

Vienuma


Vaikštau miesto kiemais,
Ir vėl šalta, vėl lyja...
Aš vargais negalais
Palindau po supyne.

Kas šiąnakt man priglaus,
Kas – eikš čia – pasakys.
Kas kąsnelį numes,
Kas priglaus prie širdies.

O aš kantriai drebu,
Po patyčiom ir pėdom,
Reikia tyliai išlaukt,
Kad bent brėkšti pradėtų.

Bet suskaudo man šoną,
Staiga pabudau,
- Kam paspyrei mane,
Nedėkingas žmogau.

Jie negirdi manęs,
Ir nutolo jų juokas,
O aš laukiu vėl ryto
Ir guliu savo guoly.



(Dauguma gali nesuprasti šito mano gal ir banalaus, ar žiauraus eiliuko, tačiau vieną dieną, anksti ryte eidama į darbą pamačiau labai nuvargusi ir sulytą tikriausiai benamį šunelį. Jis ir įkvėpė mane. Tikiuosi, kad vykdomos ir pas mus kažkokios akcijos, kad kuo mažiau būtų beglobių gyvūnų. Susimąstykim.)

Komentarai

Sahja

Nematau jokio banalumo,nes tokiuose temose jo nėra,o eilėraštis,verčia susimastyti ,pagalvoti,apie kitus...Galima dar meniškiau tai padaryti,išdailinti,bet ir dabar neblogas jis...