Kai lijo..
“aš noriu, kad mane apkabintu kai myliu”
vėl nupurtė šaltis, tik šį kartą nesupratau nuo ko… Nuo drėgno oro, ar nuo minties, kuri atrodo neimanoma. Grįžau namo ir orchidėjų aromatas vėl nutūpė mano kambaryje.. žalia arbata ir gera knyga.. Apkabinau savo pliušinį žaislą ir konstravau mintyse ” ko man reikia?” Užsimerkiau ir teklausiau:
” Vėl paliks pasaulį šiluma, vėl su paukščiais, lapais kris.. Aš vėl bandau išsaugoti tave..” (music)
nupurtė šaltis. Dar stipresnis nei prieš tai.. Matyt, tau niekada nepasakojau kaip lėkė mintys galvoje… tai viena, tai kita.. kaip jos lekia iki šiol.. Apie Tave. Apie mus. Aš ir nepasakosiu.. kaip verkiu mąstydama. Iš baimės. Žinau, kad galiu būti visiškai nesuprasta.. tikėjau kiekviena savo mintimi, ypač ta, kurią susikūriau iš nevilties. Ją susikūriau, kad paguosčiau ir nuraminčiau save…

Komentarai
Labai idomu. ^_^