Amerikiečių grupė THE NATIONAL tikras atradimas - „Bloodbuzz Ohio“ sukosi mano grotuve ir - netikėtai maloni naujiena - „Q“ paskelbė „High Violet" metų albumu. Iš pirmo įspūdžio neįgudusiai ausiai ši muzika gali pasirodyti nuobodoka, bet verta paklausyti iki galo, nes pamažu užkabina. Pirmiausia apima keistas jausmas - kur girdėtas tas balsas - Ian Curtis gal Hugh Cornwell, nors iš tikro artimiausias Stuart Staples, ir galiausiai supranti, kad grupės vokalisto Matt Berningen vokalas vienas žaviausių baritonų, kuriuo galima papildyti sąrašą šalia Peter Murphy, Lou Reed, Leonard Cohen, David Bowie, ....
The National nariai niekada nesivėlė į skandalus, nevaizdavo teisuolių, rodančių klausytojams tiesos kelią. Veikdami be kraštutinumų, protingai ir apdairiai, grupė pasiekė puikių rezultatų mažiau nei per 10 metų.
„High Violet“ - beveik tobulas ir nepriekaištingas albumas išleistas legendinės įrašų kompanijos 4AD globojančios nemažai išskirtinių ir įdomių atlikėjų.
Grupė savo šviežiu žvilgsniu į indie rock stilių gamina keistą jausmą, kad tai ką esi jau girdėjęs nieko neverta. Grupė atsiskleidžia kaip novatoriai - tradicinė indie rock muzika šiame albume skamba itin šviežiai ir gaiviai, sodriai ir naujai. Atsisakoma tyčia sudėtingų tekstų, kuriuos mėgsta rašyti paaugliai, kad pasirodytų esantys gyvenimo žinovai. Apdainuojama amerikiečių gyvenimo kasdienybė dvelkia lengvu šviesiu liūdesiu, tinkančiu giliems apmąstymams, stebina patrauklumu ir tuom, kad gali ištraukti visą pozityvumą iš klausytojo, nuraminti ir atpalaiduoti. Stebiesi, kad subtiliame skausmingume slypi kažkoks prieštaringas grožis. Matt Berninger savo dainomis apie 21-ojo amžiaus paranoją ir nesaugumą, žmogaus pomėgį melancholijai, apie gyvenimą besiklostantį ne taip kaip norėtasi ir kad dėl to kaltas tik jis pats, net negalvoja ką nors pakeisti. Juodas jumoras gerai subalansuotas tarp šviesos ir tamsos atspalvių. Matt'as naudoja apokaliptinius potvynių vaizdus, bičių spiečius, smegenis valgančius zombius, kad išreikštų žmogaus baimę. The National skiriasi nuo kitų tuo, kad toks liūdesys nadaro jų kažkokių paniurėlių, o įdedama kažkas savita. (jų atžvilgiu net Ian Curtis jau atrodo per daug rimtas, per daug filosofiškas ir per daug įsitikinęs savo teisumu).
Darnus muzikantų kolektyvinis darbas atskleidžia kėkvieno jų privalumus - bosas, gitara, klavišiniai, perkusija ir keletas kviestinių muzikantų sukuria įspūdingą muzikos skambesį, kurį vainikuoja svarbiausias akcentas - užtikrintas ir nuoširdus vokalas.
„High violet“ kėkviena nata ir kėkvienas žodis gali atrasti kelią į klausytojo širdį, tokios frazės kaip: „I think the kids are in trouble“, „Didn't want to be your ghost, didn't want to be anyone's ghost, but I don't want anybody else“, „You're the only thing I ever want anymore“, „I was afraid, I'd eat your brains, 'cause I'm evil“, „Say you stay at home alone with the flu, find out from friends that wasn't true“, „Little faith, follow me“, „Your voice is following my soul“, „I'm a confident liar“ negali palikti klausytojo abejingu, kėkvienas gali surasti kažką artimą sau.
„Sorrow“, „Little Faith“, „Anyone's Ghost“, „Conversation 16“ - sunku išskirti kažkurią dainą, nes kėkviena geresnė už kitą, silpnos dainos čia nerasi, o „Afraid of everyone“ tarsi odė pasaulio betvarkei atspindi visą albumo turinį.
Nors albumo tematika siaučia tarsi audra ir suveda viską į tai, kad žmonės visgi neskraido kaip paukščiai, tačiau visose dainose jaučiasi kažkoks polėkis, skraidymo jausmas. Tai tarsi apibūdina amžinas laimės paieškas. Apdainuodami aktualų Amerikos gyvenimą, jie yra tarsi ne iš ten, ir ne iš dabar, jų muzika pretenduoja į ilgalikiškumą, skatina kitaip pažvelgti į amžinas problemas ir vertybes, kad grožis atrandamas ir tamsiausiose gyvenimo akimirkose.
Autoriaus įvertinimai: Muzika: 10 · Atlikimas: 10 · Tekstas: 10 · Originalumas: 9 · Bendras: 9.75


Komentarai
Tiem kam patiko The National siūlyčiau paklausyt The Tea Party, nors muzika greitesnė ir trankesnė nei National'ų, bet man kažkuo panašūs abu
MsCopa rašė: Albumas tikrai puikus, ir recenzija kokybiškai parašyta, nu bet nesupratau dviejų dalykų - kodėl The National gali pasirodyti nuobodoka (?) ir apie kokį čia indie rock kalbama. Nu jie tikrų tikriausi alternative, kam klijuot tas indie etiketes ant visų grupių kaip ant kokių bananų. Vampire Weekend - 100% indie, nu bet The National tai tikrai ne. Arba gal čia kažkoks kitoks indie turėta omeny.... Ir dar "tradicinis indie rock" - man čia išvis mistika
Izzo rašė: Nuobodoka todėl, kad dainos lėtos ir melodingos, nėra trankaus roko prie kurio didžioji dalis yra pripratusi
Nuobodoka todėl, kad dainos lėtos ir melodingos, nėra trankaus roko prie kurio didžioji dalis yra pripratusi
Albumas tikrai puikus, ir recenzija kokybiškai parašyta, nu bet nesupratau dviejų dalykų - kodėl The National gali pasirodyti nuobodoka (?) ir apie kokį čia indie rock kalbama. Nu jie tikrų tikriausi alternative, kam klijuot tas indie etiketes ant visų grupių kaip ant kokių bananų. Vampire Weekend - 100% indie, nu bet The National tai tikrai ne. Arba gal čia kažkoks kitoks indie turėta omeny.... Ir dar "tradicinis indie rock" - man čia išvis mistika