Daug ir apie daug ką.

Susireikšminimas.
Pavargau.
Mokslas.
Egzaminai.
Krepšinis.
Oras.
Fotografija.
Švedija (Pirma dalis)
Sau apie save.

Žmogus – keistas padaras. Visi šia padarai iš prigimties egoistai, daugiau ar mažiau. Veidmainiai, melagiai. Bet blogiausia ir silpniausia savybė yra savęs iškėlimas aukščiau kitų. Susireikšminimas. Kai į kitus žiūri iš aukštai, save laiko protingesniu už kitus. Kai kiek vienas pasakytas blogas žodis, atrodo yra skirtas tik jam. Žmogus, kuris bet kokiomis priemonėmis sieks tikslo, meluos, veidmainiaus, šnekės už akių belenką, kad tik pakenktų ir pasiektų savo. Labai nemėgstu, kai panos pradeda aiškint bachūram kur jam eit, kur ne. O baisiausia, kai iškelia klausimą: „Aš ar jie?“. Jei išgirsčiau tokį klausimą, pagalvočiau... kaip skaudžiau atsakyti jai: „jie“, nes kaip galima klausti tokių dalykų, kelti tokias baisias sąlygas. Jei nori būti kartu, tai būkim ir su mano draugais. Ne?. Žinau savo ‚chebroj‘ keletą tokių pavizdžių, vienas baigia išbristi iš to, o kita pora...kitas draugas... giliai įklimpęs. Labai giliai. Krc net naujų kartu neištenpėm. Šventėm kartu iki 22;30 ir dingo. Sakė pasimatysi centre, (tokia tradicija, prie eglutes visus pasveikinti su Naujais, mat mes draugai esam kaip šeima), bet jų net ten nebuvo.. Viskas dėl to, kad draugo mergina jam iškėlė dar viena sceną. Jai netinka draugai? Tai kaip galiu tikti aš? (tokį klausimą vis tam draugui patariu paklaust). Vienu žodžiu – fui. Kaka.

Pavargau stengtis. Pavargau mąstyti apie viską po truputį. Noriu pailsėti, atsigauti. Noriu apsistoti vienom vietoj, atsibodo blaškytis, nervina tos problemos, nuo kurių lengviausia būtų pabėgti, pasislėpti. Bet ar tai geriausia išeitis.?. abejoju. Taip žinoma, kaip sakiau anksčiau, taip ir dabar manau, kad viską reikia pasiekti ko mažesnėmis pastangomis. Prisimenu, grįžau iš Švedijos, grįžau atsigavęs, nes pagyvenau su žmonėm, kurie aiškia išryškino mano ydas, blogas manieras, asmenybės defektus. Grįžau pasikeitęs sau. Visų pirma sau. Kaip kitiem nežinau. Patikėkit manim, grįžau ir man pradėjo sektis. Vienas mano kolegų buvo grynas erelis, pasikėlęs kaimietis, susireikšimęs, ir daug kitų mešlo. O kitas, pagyrųmas, pasaulio bamba, viską žino, ginčijasi nors nežino dėl ko. Moko kitus, keliasi, žiūri į kitus iš aukštai. Manau reikėtų man vėl grįžt į Švedija, grįžtų tas mąstymas. Nes dabar viskas nuslūgo, grįžo manau į senas vėžias. O gal ne, gal aš jau pamiršau koks buvau iki tol.

Sekmadienis. Ryt pirmadienis, lengvos pamokos, bet antradieni egzaminai bandomieji (tiksliau LT), bet tingiu ruoštis. Vis tiek žinau susimausiu su teksto suvokimo. Noriu mokytis, noriu žinot, noriu žinot tiek man reikia, o ne tiek, kad galėčiau kitiem pist prota ir sakyt, vai vai koks aš genijus. Noriu žinot minimaliai kiek man reikia, kad išlaikyčiau egzus, įstočiau ten kur noriu, baigt studijas ir dirbt monotonišką darbą, kad galėčiau tą monotoniją prasklaidyti laisvalaikiais, su draugais, gal šeima. Nėra monotoniško/nuobodaus darbo, yra monotoniška persona.

Egzaminai. Smagu. Nieko nemoku, bent dabar man taip atrodo. Smagu. Šiaip 2008 metais, man buvo taip, kad iš visko išsunkdavau maksimaliai viską, visą galimą adrenaliną, balansavau ant ribos, daug rizikavau, priėmiau daug staigių ir neapgalvotų sprendimų, dėl kurių niekad nesigailėsiu, bet jei galėčiau pakartoti, elgčiausi kitaip. Bet vat būtent tas balansavimas ant ribos mane taip ir išsekino. Noriu eiti į mokyklą, gi paskutiniai metai, noriu to koridoriaus gyvenimo, tų šūksnių, to triukšmo, muštynių, tarp klasinių krepšinio varžybų kurių nepralaimim jau nuo 7 klasės. Pasigyriau. Man kad taip bus ir šį syk, kad bus daug nerimo, daug nervų dėl egzaminų, bet gi viskas bus blogai, visąlaik gi negali nesisekt, manau vis tiek, nesėkmėj gal aš atsibosiu... o gal sėkmėj. Žodžiu, kaip bus taip. Pats esi savo laimės kalvis, to tai tikrai spėjau įsitikint.

Antradienį lošim rajoninėse. Trečiosios rungtynės. Šįkart prieš ‚kiaunorius‘, net nežinau ką tai reiškia. Žmonės kalba, kad neturėtų būt sunku. Kol kas su krepšiniu reikalai gan geri, neturiu ko skųstis. Svarbu išvengti traumų. Aišku po rungtynių, pergalės ar pralaimėjimo proga, eisim laistyt kažką bare. [priklauso nuo rezultato]. O kitą dieną Lietuvių bandomasis egzaminas.

Kas labiausiai mane nervina, tai oras. Keliai slidus, sunku ir nedrąsu lėkti truputėl greičiau. Nors sniego būtų padoriai, o dabar... kur buvę kur nebuvę. Tai turi įtakos nuotaikai. Nors esu iš tų, kuriems nuotaika yra retai kintanti, tai yra pastoviai gera. Pastoviai išmetęs smailą vaikštau po mokyklą, pastoviai juokiamės per lietuvių pamokas su Greta, pastoviai per anglų išsidirbinėjam iš anglų mokytojos su Pauliu ir pastoviai kalbėdami su Evaldu telefonu apie belenką, randame iš ko nors pasišaipyti ar pasijuokti. Bet... visgi oras gadiną puikią nuotaiką. Todėl ji yra tik labai gera.

Mano neseniai atrastas hobi. O gal tai paveldima? Matot, mano senelis labai mėgo fotografuoti, turėjo kietą fotiką, kuris dabar dar guli pas močiutę dulkių antklode apklotas. Gaila, senelio jau senokai nebėra, labai pasiilgstu jo. Pamenu kai kart (aš, jis ir pusbrolis) žiūrėdavom krepšinio rungtynes, kai tryse eidavom žvejoti, rinkti kolorado vabalų, laistyti daržus, žaisdavom kieme. Pamenu, kai vesdavo mus į gamtą. Mes kai durniukai lakstydavom pievoj, o jis fotografuodavo gamtą. Jis buvo tos srities meistras. Sensėjus. Gaila. Dabar pats mielai fotografuoju su savo silpnu ir labai jau mėgėjišku fotoaparatu.

Šia me dienoraštį pradėsiu rašyti prisiminimus apie Švedija. Rašysiu pačius įsimintiniausius įvykius, kurie man nutiko per trumpą, 28 dienų viešnagę.

Pirmoji diena. Birželio 22. Sekmadienis. Atsikėliau ryte, daiktai jau buvo sukrauti. Pavalgėm visi kartu ir sudėję lagaminus į mašiną išvykom į Pakražantį iš kurio mane turėjo pasiimti busimos kolegos. Pabuvom, išgėrėm šampano ir netrukus į kiemą (pas senelį) įsuko BMW 1989 metų. Galas nusėdęs, ‚tašių‘ prikrauta, išlipo vienas stambokas ‚dėde‘, poto vairuotojas, mano metų, katik teises išsilaikęs pacanas iš vaiguvos. Pasisveikinau su kolegom, atsisveikinau su artimaisiais ir išvykom link Klaipėdos uosto. Greitis autostrada nekrito žemiau 130 km/h. Tas tai nieko, man patinka greitis, bet kai mašiną vairuoja kažkoks smurgius ir dar mašina už jį vyresnė ir vos ne byranti, tai ką žinau. Be to, dar muzika....rusiškas popsas. Maniau neištversiu iki Klaipėdos. Kai nuvykom, šiek tiek atsigavau. Nuėjom į registratūra, nusipirkom bilietus. Aš galvoju, ar mane dar praleis, gi nepilnametis, o tašėse belenkiek brendžio pusseserei tėvai įdėjo. Nieko, praleido, nieko netikrino. Manau vis tiek, įtarimą automobilis turėjo sukelt.
Kai jau buvom kelte (Klaipėda – Karlshamn) nuėjom į kajutes. Pasidėjom daiktus ir nuėjom apsižvalgyti. Nusipirkom šokoladų visi ir ejamo atgal į kajutes žaisti kortom. Taip iki vakaro. Galiausiai nuėjom miegot. Tai tiek pirmai daliai.

Taigi. Mano Vardas Domantas. Gyvenu Kražiuose. Čia gyvenu visą savo trumpą gyvenimėli. Turiu sesę, mama, tėti. Turiu šunį vardu Bosas(beVeik Lietuvių skalikas), bei katę vardu Nika (Persų). Kražiuose dar gyvena mano močiutė, senelis miręs (mamos tėvai). Iš tėčio pusės senelis gyvena Pakražantį (Griniuose), močiutė mirus. Kražiuose pas močiutę pralaidom su pusbroliu veik puse gyvenimo... kitą puse ko gero Klaipėdoj (per atostogas). Labai mėgstu fotografuoti, važinėti dviračiu, žaisti krepšinį. Nemėgstu piešti ir fotografuoti žmonių. Mėgstu pasivaikščiojimas naktį. Mėgstu žiūrėti į dangų atsigulus vasaros popietę ant žolės. Labai mėgstu kai mane vadina Domiu. Gal todėl, kad mane taip nuo mažens vadino pusbrolis ir šiaip patys artimiausi draugai. Anksčiau net buvau pradėjęs ant sąsiuvinių užsirašinėt ne Domantas, o Domis. Mėgstu įdomius žmonės, tuos kurie turi kažką savito. O jei ir neturi, tai sugalvoju. Nemėgstu šokoladinių ledų, labiausiai patinka karameliniai. Nemėgstu aptemtų rūbų ir auksinių/sidabrinių grandinėlių ant kaklo (cėpų). Nemėgstu rūkančių žmonių (visada būna išimčių. Beje, likimo ironija – geriausias mano draugas rūko). Mėgstu idealią tvarką, nors pats esu baisiai netvarkingas. Tik vat kompe pas mane yra visada ideali tvarka. Mėgstu tiesmukus žmones, bet ne akipliešas. Yra skirtumas. Nors. Žavi neigiamos personos. Jei galėčiau pasirinkti kokiu gyvūnu būti kitame gyvenime, pasirinkčiau būti vilku. Tai atspindi pagrindines mano vertybes, ‚only the strong survive‘, šeima, būrys – svarbiausia. Kovoje kaip kumštis. Nemėgstu mažų šunų. Tik didelius. Labai norėčiau turėt Airių Vilkogaudį (Irish wolfhound). O katę tai seamo trumpaplaukį vienspalvį. (Tokį turėjo Švedijoj Gustafsnonnų šeima) toks ilgom kojom ilga nosim, pilkas (mėlyno atspalvio), su ilga labai uodega. Labai gražus katinas, 2 metų, jo vardas buvo Bazil‘is. Megstamiausia spalva tikriausiai geltona (aukso, pirmos vietos, žvaigždės, saulės) arba žalia (gamtos). Man labai patinka meluoti mokytojam. Dažnai meluoju apie šeimą, ypač naujiem mokytojam. Sakau, kad turiu brolį dvynį. Arba kad dirbu internete. Tipo ieškau darbo lituanam užsienį. Būna, kad patiki. Mat geras melagis. Labai mėgstu karštį, labai patinka pirtys. Iškurenu namie pirtį iki 120~130 laipsnių ir būnu kol visas kaip vėžys po to į pusnį. Negaliu pakęsti kai vyras kelia ranką prie merginą/moterį. Tai silpnumo apraiška o ne stiprybės ir jėgos rodymas. Patinka gatvėje verdamas gyvenimas. Manau gyvenimiškos patirties/išminties galima pasisemti tik iš hip-hop`o, rep`o muzikos, nes gimė būtent gatvėje, vienišose, nelaimingose sielose. Tik tokia muzika gali pamokyt. Dažnai stebiu gatvės krepšinio rungtynes, BMX video, skaterių ir visų kitų meistrų apsireiškimus. Lietuvoje jų Klaipėdoj manau daugiausia, gal tai, kad ten prabuvau daug laiko, turėjo tam didžiausios įtakos. Labai noriu iššokti parašiutu arba šokti su lynu. Labai mėgstu lazaniją, picas (kuo aštresnes), nemėgstu kebabų. Mėgstu blynus, blynelius (lietinius). Labai patinka čili sriuba. Labai noriu gyventi Vilniui. Man patinka Vilnius. Vilniečiai. Nemėgstu Kauno ir Šiaulių. Sori. Esu pasižadėjęs sau kada nuvykti į Minneapolį (Minnesota, USA). Nemėgstu kaimo, noriu gyventi mieste iki kokių 55 metų, poto laimingai persikelt į kaimo sodybą. Gauti senatvės pensija ir žvejoti sau prie ežerėlio ir atgal paleisti žuvis. Norėčiau mokėti prancūziškai. Nemėgstu rusų kalbos. Mėgstu plaukiot, maudytis ežerėliuose su draugais. Stovyklauti, būti gamtoj. Esu maksimalistas.

Komentarai

Satnamodas

tylosMinute rašė: nežinau, na man sakymas "norėčiiau, kad taip nutiktų" jau yra planas.

tylosMinute

nežinau, na man sakymas "norėčiiau, kad taip nutiktų" jau yra planas.

philia

Vilnius!!!

Satnamodas

šiaip aš nemėgstu planuot toliau 5 min į ateitį. Ir senatvės aš nesuplanavęs, o tiesiog norėčiau, kad tiap nutiktų. o gal tai ir vadinama planavimu? :d

tylosMinute

(clap) tau, kad tiek prirašei, ir pati sau ploju, kad ale atrodo viską perskaičiau. patikėk tas Teksto suvikimas ir man atrodo suknistas dalykas, nes aš viską suprantu kitaip,ahh, randu kitokią gilesnę esmę. ir man būna, kai pasiilgstu senelio... kažin ar tvarka laikoma kompiuterio, ar gyvenamosios vietos? pas mane visur betvarkė.Vis tas išsiblaškymas. Tie maži šunys mane labiau gąsdina, ypač kai vos ant jų neužmini ir pradeda nesveikai lot. šaunu, kad tu beveik suplanavęs savo senatvę... [ ;>

Satnamodas

The_Wicked_One rašė:neprimušei dar Igno? 😄 laikau, kad net Enšteinui nėr ko su manim lygintis 🎁

The_Wicked_One

neprimušei dar Igno? 😄 laikau, kad net Enšteinui nėr ko su manim lygintis 🎁

Satnamodas

The_Wicked_One rašė:labai nuoširdu ir labai pozityvu. pozityviai nuteikia. mano menkas pastebėjimas pradžiai būtų, kad ant tos ribos, kiek pastebėjau, tamsta balansuoji nesąmoningai. taigi. o kai apie tuos genijus, vistiek grieži dantį šiek tiek ant manęs, kad ir nesąmoningai `] turiu pasakyti(ateičiai), kad man to mokslo reikia tam, kad įstojusi ir baigusį tai, ką noriu, galėčiau dirbti mokslinį darbą, kadangi kūrybinis man atrodo pernelyg nerimta ir neužtikrinta, bo aš mėgstu tvirtą pagrindą po kojom. ką dar žadėjau.. ai, oi kiek prisiminimų sukėlė man tas dienoraštis `] sensėjus, visų pirma 😄 dar prisiminiau slidų kelią ir greitį 😄 nu žodž, šitas biškį nejuokingas, bet vistiek. beje, Ignas dar tebesidergia?

Satnamodas

The_Wicked_One rašė:labai nuoširdu ir labai pozityvu. pozityviai nuteikia. mano menkas pastebėjimas pradžiai būtų, kad ant tos ribos, kiek pastebėjau, tamsta balansuoji nesąmoningai. taigi. o kai apie tuos genijus, vistiek grieži dantį šiek tiek ant manęs, kad ir nesąmoningai `] turiu pasakyti(ateičiai), kad man to mokslo reikia tam, kad įstojusi ir baigusį tai, ką noriu, galėčiau dirbti mokslinį darbą, kadangi kūrybinis man atrodo pernelyg nerimta ir neužtikrinta, bo aš mėgstu tvirtą pagrindą po kojom. ką dar žadėjau.. ai, oi kiek prisiminimų sukėlė man tas dienoraštis `] sensėjus, visų pirma 😄 dar prisiminiau slidų kelią ir greitį 😄 nu žodž, šitas biškį nejuokingas, bet vistiek. beje, Ignas dar tebesidergia?

The_Wicked_One

labai nuoširdu ir labai pozityvu. pozityviai nuteikia. mano menkas pastebėjimas pradžiai būtų, kad ant tos ribos, kiek pastebėjau, tamsta balansuoji nesąmoningai. taigi. o kai apie tuos genijus, vistiek grieži dantį šiek tiek ant manęs, kad ir nesąmoningai `] turiu pasakyti(ateičiai), kad man to mokslo reikia tam, kad įstojusi ir baigusį tai, ką noriu, galėčiau dirbti mokslinį darbą, kadangi kūrybinis man atrodo pernelyg nerimta ir neužtikrinta, bo aš mėgstu tvirtą pagrindą po kojom. ką dar žadėjau.. ai, oi kiek prisiminimų sukėlė man tas dienoraštis `] sensėjus, visų pirma 😄 dar prisiminiau slidų kelią ir greitį 😄 nu žodž, šitas biškį nejuokingas, bet vistiek. beje, Ignas dar tebesidergia?

Satnamodas

Kražiuose turi dvigubai daugiau gyventojų. Tai gi, ne toks pat.

Satnamodas

o iš kur tu žinai?

CyberPirate

Kiaunoriai — toks pat miestelis kaip Kražiai.