Pirmadienis.
Pradėkim nuo to, kad buvo nusisekusios treniruotės. Turiu omeny man, asmeniškai. Viskas buvo gerai, buvo net beveik smagu ir įdomu. Po dviejų iš eilės k. k. Pamokų (padarėm treniruotę), buvo lietuvių pamoka, per kurią vyko skaitovų konkursas. Buvau išmokęs vieną man gražiausių eilėraščių – Vytauto Mačernio Rudens sonetai. 21. Keli iš klasės nebuvo užtikrintai pasiruošę. Aš kaip visada prikolinau, blūdijau, visai blaškiausi per pertrauką, dažniausiai su Greta blūdijom. Tiksliau aš jai trukdžiau mokytis. Skambutis. Pirmas atsakinėjo toks klasiokas, kuris visada susimauna. Šį kart pasakė gerai. Tada, pagal dienyną, mano eilė. (Šiaip esu 5, bet į lietuvių A lygį eina nedaug iš mūsų klasės, tad šįkart buvau 2-as). Atsistojau, pasakiau autorių, pavadinimą,, na ir pradėjau:
Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jai palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.
Aš sekiau jai pasakas gražiausias,
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
(šitoje vietoje aš užstrigau. Tiesiog pamiršau, žvilgtelėjau greit į lapą ir toliau)
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.
Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,
Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!
Nu lyg ir vieną klaidą padariau, tiek to, kaip bus taip. Kai visi pasakė, mokytoja pradėjo ten girt, kad šįkart visi pasiruošę ir t.t. (mat tie keli klasiokai, pasakė nesusikirtę, nesuprantu kaip jiems pavyko, matyt iš baimės pasakė ar kaip.) Po to apie kiekvieną atskirai. Pirmam ten gerai viskas, tik dėl kažko prikibo. Tada apie mane. Sako:
- „Na Domantai, anksčiau tu deklamuodavai eilėraščius scenoje, tiek 9 klasėj, tiek anksčiau, bet šiemet, šiandien, išgirdau tą balsą, tą deklamavimą kurio norėjosi. Tavo balsas, beje, kažkoks pasikeitęs. Viskas. Imsim tave į Sarbievijaus skaitymus. Deklamuosi eilėraščius birželį.“
- „Nenooooriuuuu...“ atsakiau aš jai.
Panaši situacija ištiko ir Greta. Išgyrė jos gražų balsą ir taip pat pakvietė į Sarbievijaus skaitymus. Vis dėl to, gavau 9 į dienyną.
4-ta pamoka buvo matematika. Atėjom į pamoką, sėdim, mokytoją atėjo. Sako: „vienam išeina 6,46, kitam 4,46, trečiam 8,4, bet aš jam išvesiu tą 9 nes jis visose olimpiadose dalyvauja.“ Kadangi šiuo metu vedami pusmečiai, tai buvo galima to tikėtis. Tada mokytoja sako: „Domantai, prie lentos, pažiūrėsim kiek tau čia išvedus“ (pasirodo, tam kam 6,46 ir buvau aš)
Nuėjau, davė spręst kažkokį uždavinį. Ateinu prie lentos, nieko nesuprantu. Net nežinau nuo ko pradėt. Tada, kažkaip susikėliau viską į vieną pusę, subendravardiklinau ir t.t. išsprendžiau tą uždavinį ir mokytoja sako: „Šiaip ne taip išsisukai, turėk tuos 7.“
Jėga. Laimingas sėdžiu, nieko nebeveikiau. Po to turėjo būt tikyba. Išsiprašėm dėl šimtadienio, o iš tikrųjų nieko neveikėm, valgėm ar šiaip šūdo malūną statėm. Po to informatika, ten viskas kaip 2 kart 2 ir namai namučiai. Einam namo trise, aš, irmis ir martis. Žodžiu kai debiliukai blūdijam, mėtomės iš sniego, taškomės pelkėmis ir žvyru su sniegu. Vartaliojamės ir belenkaip kitaip blūdijom sniege. Parėjau visas purvinas iš mokyklos. Gerai nieko namie nebuvo, rūbus greit į skalbimo mašiną ir tavrkoj. Po to nulekiau į salę, ten vos neužsimušiau. Žodžiu, pašokau į orą, kojos už kažko (neatpažinto objekto) užkliuvo ir aš visu svoriu su galva į sieną. Gerai, kad su ausim, o ne su smilkiniu. Niekis, taip lengvai aš nepasiduodu. Žaidėm toliau. Susiderėjom iš alaus, žaidėm 3 prieš 3. Mano komanda: aš, Ignas ir Eimantas. Pirmas gavom apmaudžiai. Antras laimėjom triuškinančiai, o trečias dar geriau. Tapome turnyriuko nugalėtojais. Išlošėm alaus. Namie nieko gero ir nebenutiko. Nieko naujo, tas pats per ta patį. Ai nu dar ten pirtį išsikurenau, nusimaudžiau, atsigavau alaus pasiėmęs. Tada liuliuko. Toks buvo pirmadienis.
Ačiū, kad skaitėt.
Nuoširdžiai
Satnamodas.

Komentarai
Aha, ir man 😃
Prašom. Gražus eilėraštis😘
😄
Neblogas mokinio pirmadienis- "tada pirti issikurenau, alucio" . Taip ir toliau 😘