~...~Išplaukė iš širdies.....prie arbatos puoduko....~...~

Ji buvo šalta it ledas, bet nuolat spindėjo. Ji buvo kampuota, bet niekas to nepastebėjo. Daug kas svajojo ją paliesti, bet ji nesileido niekeno paliečiama. Ji buvo viena iš tūkstančio kitų. Tačiau ji buvo viena. Viena kaip pirštas, kaip ilgas kaktuso spyglys tarp milijonų mažesnių.
Jai reikėjo dėmesio, tik ji nenorėjo to parodyti.
Jai reikėjo šilumos, bet ji nenorėjo labaiu suspindėti.
Jai reikėjo, kad kas nors prie jos prisiliestų, bet ji nemokėjo nugludinti savo kampuotumo.[o gal nenorėjo...]
Ji tik švietė....Nežinojo nei kam, nei kur, nei kaip.
Ji bandė parodyti, kad jai tai visškai nerūpi. Ji ne tokia, kaip kitos. Ji nenusileis ant žemės, nenukris. Ji bus visada aukštai.
Ir buvo. Ilgai.
Tačiau kartą ji išgirdo žodžius, kurie sugebėjo įgnybti į jos šaltą širdį:

https://img245.imageshack.us/img245/7426/les12d19pi.jpg

„ Aš vienas. Kitoks. Ir todėl turiu būt vienas? Po galais, dangau! Pavargau tas išpuikėles žvaigždes stebėti. Pavargau skaičiuoti. Pavargau laukti ko nors artimo širdžiai. Kas man naktį nušvies kelią? Nemanyk, kad puolu tau po kojom ir maldauju mielės, laimės. Ne! Man tereikai atsakymų. Ir tu neatsakysi. Juokitės, šaipykitės, mielos žvaigždės. Man vis vien. Aš vienas. Ir toliau toks būsiu. Kol galų gale sudžiūsiu.“
Berželis buvo toks įsijautęs į kalbą, taip svyravo į šalis... Rodės, ims ir nulūš.
Ir suprato tuomet žvaigždė. Ji švietė jam. Ji išpuikėlė. Ji juokiais šaltame viduoje lediniu juoku. Šie visi dūriai jai. Niekas iki šiol savo kalbom jos nesugraudino. Tik tos strėlės, paleistos berželio šnaresio, nugludino visus jos kampus. Aptirpo į ledkalnį panaši širdis. Prasišvietė saulė jos širdyje, ir tapo ji ryški kaip niekad.
Kas tąnakt matė dangų, tas niekad nepamirš šio reginio.

https://img337.imageshack.us/img337/4263/zibintasidomiai6tk.jpg

Ryškiausia iš visų ji nusilenkė žemei ir visu greičiu krio link berželio. Siauras šviesos ruožas papuošė papuošė padangę, suteikė vičių tūkstantiems trokštančių...
Nukrito ji staiga, palietė vėsią žemę...
Berželis tespėjo sugalvoti norą: „ Noriu turėti draugą...“
***
Po keleto metų žvaigždės nukritimo vietoje išdygo mažytis berželis. Tuomet didysis net neprisiminė, kad žvaigždė iš meilės jam krito po kojom, atidavė jam visą savo spindesį, savo šaltomis liekanomis pasėjo sėklą....ir išaugo lapuotis....
Berželis visa tai pamiršo.
Jis tai pamiršo .
Kaip ir žvaigždė pamiršdavo, jog ji nėra viena visoje galaktikoje. Nėra stebuklinga ir ypatinga.


bet aš niekam neskysiu apie žvaigždę.... nes puikiai ją suprantu....

https://img392.imageshack.us/img392/3094/aspaisytaibite2wi.jpg


Komentarai

sermuksnio_uoga

drugelka, bet zinok tikrai neplagijavau.... pati sukuriua isplauke is manes....

sermuksnio_uoga

su acd see, xdidix

Drugelka_smile

Nezinau, bet man kazkur toks arba panasus buvo tikrai skaitytas...

xdidix

beje, su kokia programa sawo foto taip sudirbaj?=)

sermuksnio_uoga

aciux, xdidix...

xdidix

ejk sau.. wa ce taj geris..

sermuksnio_uoga

žinau, kad lb ilgas.....taip išėjo....sorry