Tik šia diena.
Būna rytai, kai saulė maloniai pažadina šviesdama pro langą, atsikeli su maloniu jausmu širdyje, pažiūri į veidrodį ir stebiesi, kad šį rytą visai neblogai atrodai, net gerai. Išeisi pro duris su šypsena į pasaulį, į didelį miestą... Bet... Bet dažniau rytai būna su ta pačia saule, tik pažiūrėus į veidrodį sukyla šleikštulys ir guzas gerklėje, rodos lyg matytum ten ne save, o kažką svetimą ir nepažįstamą, kuris slapčia tyčiojasi iš tavęs, koks esi silpnas ir pažeidžiamas. Nusuki pritvinkusias ašarų akis, nes nebegali pakęsti tokių rytų. Išeini pro duris, ir viskas kas atrodydavo sava, dabar jau taip svetima.
Pavargau nuo gyvenimo dideliam mieste. Norėčiau būti padaras mokantis pranykti. Dažnai apie tai pasvajoju. Deja. Kas neįmanoma yra neįmanoma. O gal? Vieną gražią dieną...
Vaizdas toks lyg kasdien vis meluočiau sau, jog Gyvenu. O kaip tą dalyką apibūdinti? Kai kvėpuoji ir kasdien darai lygiai tuos pačius dalykus? Jei tai gyvenimas, man jo jau gana.
Jaučiuos lyg per ilgai užsisėdėjusi vienoje vietoje. Matyt dar teks pakęsti šitą jausmą, na bent jau kurį laiką. Kol atsiras jėgų ir galimybių. Atrast, suprast save. O gal taip niekada ir nesurasiu, kas žino.
Kad ir kaip apsurdiška bebūtų, aš gyvenu tik šia diena.

Komentarai
Suprantu tave, kartais ir man tokios mintys kyla. 😘