Demonai – tie kur neva angelais pasivadinę, sparnais balčiausiais skrodė vaiskų dangų ir pasmerktųjų žemėn žengė. Ugnimi lydėjos kiekvienas jųjų žengtas žingsnis ir dundėsiais vilnijo griaunanti banga. Tuščiom akiduobėm žvelgė pro atvertus vokus iš kurių liejos netiesos šaltinio gleivės, pagardintos lengva nektaru neapykantos tyros ir vėrė kiaurai vidų draskydami į skutelius mažyčius paversdami į nieką kurinius gamtos. Nuo griuvėsių pelenai vaikų, it popierius sudegęs, vėjo nešini vis dar nebyliai aimanas ir verksmą skleidė – švelnumo bei užuojautos ilgėjos. Motinos? Kur motinoms daugiau bebūti, jos po žeme… iš lėto pūvą… širdimis persmeigtom gryniausio plieno…
Regiu…
|
Komentarai
"pagardintos lengva nektaru"? jėzusmarija, kiek kablelių trūksta, skaitymą apsunkina. Bet šiaip - nuostabu.. NUOSTABU. Tikra ir gilu. Ačiū už malonias akimirkas skaitant.