KūrybaEilėraštis
Insomnia
Nemigos naktis stumiu
Pro langą penkto aukšto,
Nerimas apsimeta saldžiu –
Aplaižo, prakaitu ištaško…
Virve supančiotu kaklu,
Neršiu po visą migį…
Pulsuojančias venas girdžiu,
Į akių vokus kalu po vinį.
Nagais per skūrą, per mintis
Laiko juostos kelią tiesia
Rodyklės sminga į ausis…
Dabar mes likom dviese,
Alsuojančioj tamsos tuštumoj,
Jaučiu kaip tyliai tiška
Smegenys į krūvą, lyg kančioj
Staiga vorais atvirsta…
Dvokas smelkiasi pro sienas,
Samanom ir kerpėmis įauga,
Į figūrą žmogišką – besielę,
Guolyje manam sujauktam…
Dejonės, skysčiai, traukuliai…
Mirtis nugarą jau glosto,
Apkabinu senolę itin švelniai,
Ramybėje sudėjęs bluostą…
RC

Komentarai
Nu aš tai tiek neprišniojau (spirito ar beleko) kad šitam prilygstantį parašyčiau. Bet irgi kaip sakant stengiausi iš paskutiniųjų ką nors šlykštesnio ir atstūmenčio sudėliot eilėm...