alchemiko ishtraukele
- Negalvok apie tai, kas pasiliko už nugaros, - prabyla Alchemikas, kai jie pasileidžia joti dykumos smėlynais. - Viskas ir visam laikui įrašyta Pasaulio Sielon.
- Žmonės apie grįžimą svajoja labiau nei apie išvykimą, - jau vėl apsipratęs su dykumos tyla, atsako jaunuolis.
- Jeigu tai, ką radai, padaryta iš grynos medžiagos, niekada nesuges. Ir vieną dieną tu galėsi grįžti. Jeigu tai tik akimirkos blyksnis, žvaigždės sprogimas - sugrįžęs neberasi nieko. Tačiau tu būsi regėjęs šviesos blyksnį. Ir jau vien dėl to bus vertėję gyventi.
Vyriškis kalba alchemijos kalba. Tačiau bendrakeleivis žino, kad jis turi omenyje Fatimą.
Sunku negalvoti apie tai, kas pasiliko už nugaros. Dykuma su savo beveik nesikeičiančiu peizažu pamažu prisipildo svajonių. Jaunuolis vis dar mato datulių palmes, šulinius ir mylimos moters veidą. Jis mato anglą, jo laboratoriją ir kupranugarių varovą - tikrą mokytoją, kuris tačiau nežino toks esąs. "Galbūt Alchemikas pats niekados nemylėjo..." - mąsto jis.
nezinau kodel sia knyga laikau savo biblija ir ja vadovaujuosi taciau respektas coelho

Komentarai
ash tai begau ir nusipirkau
siandien kaip tik pasiemiau is bibliotekos
gera knyga velniskai gera
taip ajsku
skaitei zahirą..?