@ Juk negalėjau...

Šalti vėjo gūsiai sklido pro langą į mano mažą kambarėlį..Dangus verkė..Jo ašaros krito, ir

trenkėsi į stogą su baisulinėmis aimanomis..O dar ta paslaptinga tamsa..Ji viską labai

liūdino..Ir koks gi šaltas vakaras... Pagaliau.. Liūdesys ėmė smelktis ir šakotis manyje lyg

vijoklis...Argi galėjau jam trukdyti..? Visviena mano skruostus jau plovė siūrios

ašaros...Užsimerkiau..Net nepastebėjau, kaip atsidūriau toje vienišoje, šaltoje tamsoje...Ir

verkiau kartu su dangumi..Vėjas stengėsi džiovinti skruostus..Bet jam nepasidaviau...

surakino mane Liūdesys..Juk negalėjau priešintis savo Tėvui...

https://i103.photobucket.com/albums/m134/beprasmybea/gothcopy.jpg

Komentarai

Cu-2

liudeti nebijok, nes tik taip gali suprasti kas yra tikras dziaugsmas...

SiN

Bet jis įaugęs į mane...

Funcybabe

mm. Pazhistamas jausmas - liudesees... jejgu jis apsilanko tawoje shirduteje, pasidaro be galo sunku... ir neuzhtenka tada kaltinti sawes, imi kaltinti wisa pasauly... bet wisada rejkia stengtis nepasiduoti. Stipreebes.