
@ Juk negalėjau...
trenkėsi į stogą su baisulinėmis aimanomis..O dar ta paslaptinga tamsa..Ji viską labai
liūdino..Ir koks gi šaltas vakaras... Pagaliau.. Liūdesys ėmė smelktis ir šakotis manyje lyg
vijoklis...Argi galėjau jam trukdyti..? Visviena mano skruostus jau plovė siūrios
ašaros...Užsimerkiau..Net nepastebėjau, kaip atsidūriau toje vienišoje, šaltoje tamsoje...Ir
verkiau kartu su dangumi..Vėjas stengėsi džiovinti skruostus..Bet jam nepasidaviau...
surakino mane Liūdesys..Juk negalėjau priešintis savo Tėvui...

Komentarai
liudeti nebijok, nes tik taip gali suprasti kas yra tikras dziaugsmas...
Bet jis įaugęs į mane...
mm. Pazhistamas jausmas - liudesees... jejgu jis apsilanko tawoje shirduteje, pasidaro be galo sunku... ir neuzhtenka tada kaltinti sawes, imi kaltinti wisa pasauly... bet wisada rejkia stengtis nepasiduoti. Stipreebes.