KūrybaEilėraštis
Tau, mano miau.
Susipažinom prieš kažkiek mes laiko.
O juoką tavo vis girdžiu lyg mažo vaiko..
Kasnakt bandau įkvėpti tavo miego.
Bandau užsnūsti ant pernykščio sniego.
Banalios mintys lenda man į galvą.
Ir vėl kas dienai aš galvoju vardą.
Kasnakt bundu su verkiančiom akim..
O tu žudai tiesiog savom mintim.
Išpink man susivėlusias ilgas kasas.
Nenoriu būti aš kaip tavo miegas.
O padraikus lapus sudėki į knygas.
Aš noriu vėl matyt, kaip tirpsta juodas sniegas.
Tu vėl man tvarstai kruvinas rankas.
Ir žiūri, kaip toli paika vaivorykštė.
Ar suvoki, kaip gera pasimest
Tarp miegančių praeivių nakčiai dar alsuojant?
Ir, visgi, neturėjau aš tavęs pamilti.
Nuo ašarų pradėjo kūnas irti.
Ir vėl, pasikartodama, sakau -
Solveiga baisiai myli savo Miau..
Su paskutiniu spindesiu akių
Žvelgiu, matau, kaip rytą angelai dar miega.
Kvėpuoja jie saldžiu pirmu sniegu.
O aš sakau, pradėk nuomoti savo sielą..
(Išsinuomočiau neribotam laikui.. AMŽINYBEI.)

Komentarai
tikrai... mergaites kancios isreiskimas, manau geras eilerastis
Paprastas, skausmingas paliktos merginos eilėraštis apie nelaimingą meilę, ir atrodytų niekuo labai neišsiskiriantis, gal netgi sakyčiau labai asmeniškas (minimas net vardas- Solveiga) . Bet vis tik dvi eilutės yra vertos 100 balų. "Ir visgi neturėjau aš tavęs pamilti/Nuo ašarų pradėjo kūnas irti" . Genialiai išreikšta paprasta kenčiančio žmogaus mintis. Šios dvi eilutės labiausiai apibūdina visą eilėraštį, ir parodo visą merginos kančią. Dešimtuko negaliu rašyti, nes yra ir geresnių Soll eilėraščių (man labai patiko eilėraštis "Kaip aš sunokau" ), bet manau devynetukas tinkamas įvertinimas.