KūrybaEilėraštis
Kai liūdesys apima
Jaučiu, kaip viskas slysta iš po kojų
Ir daugiau nieko nebenoriu, o tik svajoju,
apie tolimą, galbūt geresnę ateitį sapnuoju.
Bet f***, kodėl labiausiai nesiseka, kai to ir nenoriu, kai viskuo abejoju? Atrodo, dabar gyvenime iš vis neturiu dėl ko gyventi o nuo tokio suš**to jausmo tik ir noris apsivemti.
Aišku, lengviausia būtų eiti tiesiausiu keliu ir dėti ant visų, bet ne! Aš suksiu aplinkiniu taku, ir pasistengsiu susitaikyt su tais, dėl kurių rūstybės kaltas esu. Taip, taip būna visada, kai pyksties su visai ir įvairiais žodžiais žarstais.
Bet tik po to pagalvoji, ar buvo verta ir eilinį kartą vėl supranti kad buvai neteisus, kad jei prieš tai pamąstytume, gal ir gyvenimas nebūtų toks jau baisus.
Komentarai
5,5/10....Tik pradžia panaš,i į eilėraštį,o toliau tai jau, į dienoraščio prozą...