Vakar tiesiog sėdau į troleibusą ir važiavau į milijonus kartų išmindžiotą mano pėdų senamiestį. Ant ausų uždėtos didelės ausinės [nešalta], jose grojo Placebo. Pasėdėjau katedroj-buvo tuščia.Kažkodėl negalėjau klausytis tos spengiančios tylos ir greit iš ten dingau. Nuėjau tamsia senamiesčio gatvele link Nemuno. Stovėjau ant betono, o šalia jo tyvuliavo gilus Nemunas. Kažkas gal pamanė,kad ketinsiu šokti, nes...gal tiesiog jiems taip atrodė, bet neabejoju, visi būtų su malonumu tokį vaizdelį stebėję ir nieko nedarę. Bet aš šokti neketinau. Jų akyse turūt buvau tobulas nuodėmės įsikūnijimas, tad visad suteikiu galimybę iki valiai į mane atsižiūrėti.

Gėtė yra pasakęs apie Vinkelmaną, tą didį mokslininką, kuris apleido iškilmingus gimtosios kultūros namus ir apsigyveno laisvoje helenizmo šviesoje, kad 'vaizdinys,kuriame žmogus palieka pasaulį, yra tas,kuriame jis klajoja tarp šešėlių'. Ką gi, vadinas,man lemta būti amžinaja boulevardier, stebinčia,kaip pro šalį skuba angelai-tikiuosi,ten bus angelų.
Net keista, koks įdomus pasidaro gyvenimas,kai nustoji būti jo dalis.

P.S.aš vis dar priklausau tiems prakeiktiesiems, kurie kenčia tylomis.

Komentarai

madgirl

as ir priklausau tiem patiem...prakeiktiem...

melancholija

Eh, koks pazistamas jausmas. Slankiot po senamiesti nuostabu visada. Bet kokiu oru. Su betkokiomis mintimis. Tik nekentek tylomis, nuo to nebus geriau. Isrek savo skausma ir sypsokis gyvenimui