kodėl kartais gyvenimas tiesiog tyčiojasi?
Tylus, ryto apsuptas senamiestis. vėjas lengvai pučia į nugarą, praeinu mėlynas B.O. duris. Priešais esančiame namo lange sužibo šviesa ir kažkas švystelėjo šiukšles per langą, galvodamas, kad niekas nemato. Aš ir nemačiau, tik žinojau.
Velnias, pradėjo lyti... Taigi, privalėjau traukti namo kuo greičiau. Bėgau skersgatviais, paskui sulėtinau..., nes pamačiau nuostabų, aukštą siluetą.Jis išlindo iš Daukšos gatvės ir laikantis didelį, margą skėtį, didelėmis akimis, rūkantis pypkę nedrąsiai žvilgelėjo. Tylėdama stovėjau po jaunojo pypkių rukaliaus skėčiu, neištarus nei žodžio, ėjau link požeminės perėjos, kur visada pardavinėja obuolius girtuokliai:
-ou,čia parduoda obolius. Perku du.
Bet jis tylėjo. Nuo jo sklido malonus vanilės kvapas. Po margu skėčiu dar stovėjome ilgai.Spėjome tyloje suvalgyti obuolius, pažiūrėti į akis ir dviese dingti ryto rūke.

Komentarai
kažkaip pavadinimas neatitiko turinio..mano manymu...
gyvenimas toks koki kiekvienas ji padaro...
egzistavimas tyloje...