tiesiog.
Vaikščiojau šį vakarą po šiltas kapines.Lyg vienas didelis laužas. Susimaišė viskas galvoje,nežinia kur atsiradau.Per daug žmonių trynėsi aplinkui, man reikėjo visiškos tylos ir ramybės. Beje, vakar vakare nusprendžiau, kad mano nuotaika bus bloga kitą dieną,bet šiandien ji pakili.
Kodėl?
Kartais pradedu nekesti paradoksalių dalykų, vykstančių pasaulyje.
Žuvo du mieli žmonės.Netikėtai paliko viską ir viskas aplink tapo beprasmiška. Viskas,ką jie buvo sukūrę. Nejuokinga ir verkti visai nesinori.Ir visai nekeista.Ir jokios užuojautos, ir jokio banalumo,jokio šypsnio lūpų kampučiuose.Ir jokių paraudusių nuo ašarų akių, jokio vaizdo. Nieko...
Pasiilgau knygyno,kuriame matau besišypsančias akis.Jos kartais būna rimtos, jas dengia plaukai, tada jos tiesiog slepiasi... Bet nenori pabėgti, tik trumpam atitrūkti.Rytoj ir vėl jas sutiksiu. Akis.
....Jos visada tyli.
Kodėl?
Invisible before birth are all beings and after death invisible again. They are seen between two unseens. Why in this truth find sorrow?

Komentarai
as tai kartais sapnuoju kad skrendu.mane tai l veza,todel su malonumu pasilikceu ten, kur viska uzmirsti-savo sapnuose.kazkodel turiu tokia nuomone,kad viskas ka mes sapnuojam yra musu pasamones patirtis ir tikroves atspindziai, arba sielos patyrimas,tai jeigu as skraidau sapne....reiskia turiu tai galeti arba kazkada galejau.stai tau ir fantazij...mano mylimeusia...ach
skristi svajojame visi tik ne visi sugebame palikti visus rupescius slegiancius mus ir tempiancius zemyn tamsiame kampytyje ir pakilti...bet jei tai pavyksta mes pasiekiame ddangu..skrajojame padebesiais ir norime ten pasilikti amzinai, bet pasibaigus kelioms minutems mes vel pasiilgstame to ka palikome ir vel gristame i kasdienybe kuri kartais buna sunki, slegianti ir kartai net nuobodi.... Mirtis...ji nusinese jau dvieju man artimu zmoniu gyvybes... taciau kai ji atejo pirma karta as ja priemiau ramiai bet po to praejus keletui savaiciu as supratau ka praradau ir keleta metu bandziau susitaikyti su mintimi kad to zmogaus nera...bet kai ji atejo antra karta as jau galejau dalyvauti laidotuvese(mat pirmaji karta jose nedalyvavau)tai kai turejau eiti pirmoji ir nesti nuotrauka per asasras nemaciau kelio bet tik isvaziavus is kapiniu as pasijutau rami...nesinorejo verkti ir mano veide pasislepe mazyte sypsenele kuri nuosiol ten ir gyvena...
Žinau, koks tai jausmas. Tiek skrydžio, tiek netekties. Taip, skraidyti yra nuostabu, o štai prieš 2 metus, kai stovėjau prie To Kapo, ašarų nebuvo. Kažkas jas atėmė. Sugrįžo vėliau, kai kelias naktis iš eilės sapnavau to mirusio žmogaus akis, kažkokias nežemiškas ir baisias. Tik vėliau drįsau į jas pažvelgti...