KūrybaEilėraštis

Saulės ašaros


Brenda žmogystos per rūką,
Ten kur mėtos milžinai ir lavonų dulkės.
Metalinėj širdy laikrodis tiksi,
Įšalusioj žemėj kaukia piktas vilkas.

Aš girdžiu tuos balsus,
Jie veda mane tolyn.
Užgesta švyturio šviesos,
Tamsos vaškas pradegina akis.

Tupi narvuose išalkę šunys,
Vandens gelmėse dūsta žuvys.
Paukščiai čia nebegieda,
Saulė nuo jų nusisuko...

Klykia sirenos ugnyje,
Dega mūsų kruvini veidai.
Demonas čia apsigyveno,
Beprotybė ir vienatvė -
Tikėjimas - vieninteliai vaistai...

Aš vis dar girdžiu tuos balsus,
Jie veda mane tolyn.
Aš jaučiu ji ateina,
Aš žinau ji arti.
Pekeliu akis į dangų -
O dangaus nematyt...

Vemiu saulės ašarom,
Tikiu... Sulauksiu ryto Memelyje

Komentarai

eqliux

Man patinka tavo eilėraščio vaizdiniai. Jei dar ateity atsisakytum tokių išsireiškimų, kaip „tamsos vaškas“ ar „degantys veidai“, kas nors labai neblogo galėtų išeiti;] Bet galų gale čia tik mano mažas nepasitenkinimas, jo nebūtina klausyti. P.S. Skylė - Šaukiu liūtį man šiek tiek galvoj skamba, skaitant tavo eilėraštį, gal dėl tų jūros gelmėje dūstančių žuvų 😃

x-pantera

:O geras!siurpu,dramatiska,-bet, man labai patinka

prieblanda

'Tamsos vaškas pradegina akis.' - gerai pasakyta.