<..>"Aš nemoku žmoniškai skambinti nei pianinu, nei gyvenimo klavišais, niekad, niekad to nemokėjau, visuomet per daug skubėjau, visuomet per daug nekantravau, visuomet kas nors sukliudydavo, visuomet paversdavo mano pastangas niekais - tačiau kas gi moka žmoniškai skambinti, o jei ir moka, kokia iš to nauda? Ar didžioji tamsa dėl to pasidarys ne tokia tamsi, klausimai be atsakymų aiškesni? Ar menkiau kamuos neviltis dėl amžino netobulumo, ar gyvenimą tada bus galima suvokti ir paaiškinti?"<...>"
|
Komentarai
ta prasme, kokio autoriaus? : )
Iš pirmų žodžių supratau kieno 😄
iš knygos :„Juodasis obeliskas“by Erich Maria Remarque. 29 psl., III pastraipa.
gražu ir verčia susimąstyti 😃 o jei ne paslaptis, iš kur ji ar kas ją parašė?
Graži citata, tikrai. Bet nepasakyčiau kad visiškai jai pritariu. 😃 Galbūt mokėjimas gerai skambinti yra nieko nekeičiantis faktas, bet tai mokymasis, tai įdirbis. Taip pat ir su gyvenimu, vis mokaisi ir mokaisi. Atskirti žmones, rinktis draugus, mylėti, išgirsti ir kalbėti taip, kad tavęs klausytų ir labai labai daug kitų dalykų. 😃