Jie visada mėgo žiema. Vaikščioti po sniega basomis buvo nepalyginamai lengviau, nei tiesiant pirštus prie jau užgesusios žvakės žvelgti pro langus. Matyti, kaip išeina kažkas, pernelyg nesvarbus, kad nerūpėtu. Šilta ranka nusileisdavo ant peties. Keli pirštai įsisprausdavo į tarsi jiems skirtas duobutes jos lūpų kampučiuose. Tada kartu šypsodavosi ir žiūrėdavo į krentančias snaiges. Linguodavo į tik jam vienam žinomos muzikos ritma. Sielos išskrisdavo į nerimstančios pūgos sūkurį. O vieniši kūnai žvelgdavo pro apšalusį langą nieko nereginčiomis akimis ir šypsodavosi. Tokiomis stiklinėmis šypsenomis, šaltesnėmis už pačią pūgą. Bet širdys niekada nerimdavo ir greitai plakdavo vienu ritmu. Aistringai lyg prieš mirtį. O pėdos tarsi įšalę į grindinį jautė kiekviena vėjo dvelksmą pro atviras duris. Sugrįžę sielos vėl įsisupdavo į vienišus kūnus ir jo rankos palengva nuslysdavo nuo jos pečių. Bet vieną vakarą kažkas nutrūko. Ir prie lango liko tik du susmukę vienas kitą šildantys kūnai. O juk jie taip mylėjo žiemą...
|
Komentarai
hmmm,,...
linusyte<<< ; (
kaip padaryt liudna snukuti?
oooo, kaip liudna cia parasei....
wikas kaskada baigiasi..