KūrybaMiniatiūra

Iš upės dienoraščio


Pasąmonės srautas ir vėl klaidžioja. Kažkur kitur. Kur nėra vėjo. Nėra lietaus. Ir snaigių nėra. Tik kvepia pabirę rožių žiedlapiai. Ir eiti per stiklo šukes darosi gera. Kaip tą vakarą ežero paviršiumi. Kai dugne atsispindėjo mūsų sielos ir susipynė leidosi nešamos jonvabalio liepsnos atšvaitu. Kai padegę degtukų dėžutę paleidome plaukti pasroviui ir delnuose slėpėme viltį, kad neužges. O pasaka tapo tikresne nei realybė. (Pamilti ugnį... Tas pats kaip pamilti lietų... Visada išeina per anksti, nes per ilgam pasilieka.) Bet sielos plaukia pasroviui, toje apsvilusioje degtukų dėžutėje. O tu vis tikiesi. Ir vis lauki sugrįžtant. Ir vis delsi. Gal parskris?
----------------------
... o liko tik pėdos perlamutriniame smėlyje...

Komentarai

R7wa

gražu