
pasimetusi

O ar vaikyste irgi verkia? Dangumi? Jūra? Lietaus lašais? ŠYPSENOMIS

Aš geriau paaukočiau kojas, jei tai reikštų, kad nors akimirką buvau susiliejusi su saule. Nušalčiau pirštus, vien tam, kad suprasčiau, kokia šalta gali būti širdis. Šokčiau į gyvenimo bedugne, kad prieš išleisdama paskutinį atodūsį sau pasakyčiau - šiandien aš skridau. Gal mirti verta tik tam, kad atrastume gyvenimą?

Kodėl patys sau atimame sparnus ir tada verkiame, kad nebegalime pakilti?

Pasistatome sieną... Gal norėdami apsiginti? O gal pasislėpti? Bet sugriauti jau nebeįstengiame...

Padovanok mano gyvenimui nors vieną spalvą... Vieną akimirką... Vieną judesį... Dėl kurio, žinočiau, buvo verta gyventi.

Pasimetusi...
Komentarai
idomiai
elda
paskutine foto, kazkodel tai man sukele didelius jausmus, ir net asaras....
idomus tas angelas pjaustantis sau sparnus...
tas gers.Geros mintys