Eini keliu. Klausaisi, kaip sniegas girgžda po kojom. Eini kaip kiti ejo jau milijonus kartu. Nes ir esi tik viena iš milijono. Žiūri į snieguotas medžių viršūnes, o akys nesamoningai drėksta. Bet tu neverksi. Kaip ir milijonai prieš tave. Pastebi siaurą mėnulio pjautuvą ir mintyse jį paslepi pušies viršūnėje. Taip bus geriau. Ritmingai žengi nežvelgdama į nieką, per daug įsigilinusi į save, o tavo akys atspindi viso pasaulio liūdesį. Jauti, kaip kišenėse šąla rankos ir mažuose kampuotuose batuose nebejauti kojų. Bet tiesiog žinai, kad taip turi būti. Susimastai: "Ar dar moku valdyti savo liūdesį?" O kada nors ar mokėjai? Pirštu sniege iškapstai duobutę. Ir paslepi ten beribį ilgesį. Nusipurtai sniegą, atsistoji. Gal to nori pati. O gal taip turi būti. Pasaulis sukasi. Kaip ir milijonus metų prieš tai. O tu tiesiog eini. Į save. O gal į niekur. Tiesiog... Taip reikia.

https://tn3-1.deviantart.com/300W/images3.deviantart.com/i/2004/12/d/7/Neversweet.jpg

---------------------------------------- ---------------------------------------- ---------------------------------------- ------
po keliu minuciu paspausi ant savo dienorascio nuorodos. o ten taip velniskai tuscia. o juk net ir tau kartais reikia, kad kas nors itikintu, jog egzistuoji.

Komentarai

priplaukus

atrodo kad butu parasytos mano mintys...

EPItafija

ne man vienaj pasirodo ta zhiema plauna smegenis.,.

aviettine

Einu...einu...einu...ir nematyti galo...