Eini keliu. Klausaisi, kaip sniegas girgžda po kojom. Eini kaip kiti ejo jau milijonus kartu. Nes ir esi tik viena iš milijono. Žiūri į snieguotas medžių viršūnes, o akys nesamoningai drėksta. Bet tu neverksi. Kaip ir milijonai prieš tave. Pastebi siaurą mėnulio pjautuvą ir mintyse jį paslepi pušies viršūnėje. Taip bus geriau. Ritmingai žengi nežvelgdama į nieką, per daug įsigilinusi į save, o tavo akys atspindi viso pasaulio liūdesį. Jauti, kaip kišenėse šąla rankos ir mažuose kampuotuose batuose nebejauti kojų. Bet tiesiog žinai, kad taip turi būti. Susimastai: "Ar dar moku valdyti savo liūdesį?" O kada nors ar mokėjai? Pirštu sniege iškapstai duobutę. Ir paslepi ten beribį ilgesį. Nusipurtai sniegą, atsistoji. Gal to nori pati. O gal taip turi būti. Pasaulis sukasi. Kaip ir milijonus metų prieš tai. O tu tiesiog eini. Į save. O gal į niekur. Tiesiog... Taip reikia.

---------------------------------------- ---------------------------------------- ---------------------------------------- ------
po keliu minuciu paspausi ant savo dienorascio nuorodos. o ten taip velniskai tuscia. o juk net ir tau kartais reikia, kad kas nors itikintu, jog egzistuoji.
|
Komentarai
atrodo kad butu parasytos mano mintys...
ne man vienaj pasirodo ta zhiema plauna smegenis.,.
Einu...einu...einu...ir nematyti galo...