O aš laiminga. Aš gyvenu pasišokinėdama ir laukiu, kol JI mane pati susiras. nemėgstu grūsti įvykių. Kiti turbūt sakytų, jog kiekvienas yra savo laimės kalvis ir turi daryti, kad jam būtų geriau,bet ne aš. Negalėčiau, pavyzdžiui, prieiti prie tik iš matymo pažįstamo žmogaus ir pakviesti jį su manim lankyti šokius. Užtat, jei labai norėčiau, jam kiekvieną dieną praeidama šypsočiaus, kad galų gale mes susipažintume ir galėčiau jį vistiek pakviesti, bet būtų jau vis kitaip! Ir nekalsiu savo gyvenimo per prievartą. Ir nesutinku, kad jeigu kalčiau, būtų geriau!
Juk gyvenimas - chaosas. Jame pilna atsitiktinumų, kurių numatyti ir kontroliuoti negalime niekaip, kad ir kaip mums tai nepatiktų.
Pasitikiu jais.
Leidžiu kryptelėti savo kelio vingius, bet jei per daug, iškart nustoju šokinėti ir stoviu, kol kelias pasidaro lygus.
+
Ir jeigu JI mane norės susirasti, tai ir susiras!
Nes aš tuo visai tikiu.
Ir aš jos laukiu, o laukdama mintimis ieškau.
======================================== ====

======================================== ====
'
KO IEŠKOSI, TĄ IR RASI.
'
Rask mane!
|
Komentarai
ačiūūū!! ;} kiekvienam savaip, bet pritariu, kad geriau padaryti,negu gailėtis,bet tik tuo atveju, jeigu jauti,kad taip reikia, o ne todėl, jog jautiesi,kad turėtum viską daryti - gal kas nors gero išeis.;> dėkui už nuomones-
Yra gyvenime atveju, kai gali laukti JOS, bet yra gyvenime atveju, kada geriau padaryti tai, negu gailėtis, kad to nepadarei, bet jeigu tu jautiesi gerai, tavo veide šypsena, tai gal ir neverta imtis drastiškų priemonių, kaip bebūtų - sekmės:>
kazkiek pritariu. na gal cia pritart visai ir nereike teisiog