Ir ji išėjo. Buvo saulėtas sausio popietis ir spinduliai lūžo į suledėjusį kelio grindinį. Tąkart nieks iš jos žmonių negalėjo eiti kartu. Niekas, išskyrus jos ištikimą, nors šiek tiek kvaištelėjusį šunelį.
Taip jie ėjo dviese marių link, abu pilki ir paprastučiai, viens kitą tempdami ir slysdami į šonus. Su savimi ji neturėjo nieko, kas ją sietų su išoriniu pasauliu. Tiesa, kišenėje buvo raktai nuo namų durų. Tik tam, kad galėtų sugrįžti.

Greitai jiedu priėjo laukus, lipo snieguotais arimais, dešinėje liko sena vieniša sodyba. Kalvomis žemyn galiausiai prisiyrė prie miško.
Ir štai: vienas miškas, viena ji, vienas šuo. Vienas medis, tvirtas ir tylus. Ji priglaudė delnus prie jo kamieno.

Einant miško keliu, kuris stačiai kilo ir leidosi, jos galvoje ėmė atgyti trumpi vaikystės prisiminimai.
Juk visai neseniai, prieš kokius 8 metus ji čia su draugu skrajojo dviračiais. Ir jiedviem svaigo galvos iš netikėtumo. Kai kelias lūždavo, kai negalėdavo įkvėpti, kai plaukuose ūžė vėjas, o akyse iškrisdavo rasa. Jie lėkdavo žemyn nemindami, ir visas gyvenimas aplink juos sustodavo.

Pagaliau už paskutinio pakilimo atsivėrė didingas vaizdas. Ji visada žinojo, kad sausį marios atrodo ypatingai. Todėl jas pamačius nusišypsojo, lyg būtų susitikus seną draugą.
Marios nebuvo užšalę. Tolėliau srauniai tyvuliavo vanduo, girdėjosi vandens paukščių klegėjimas. Tik pakrantėse driekėsi suaižėję dideli ledo pusiasaliai. Dangus buvo purpurinis. Ji atsisėdo ant šlaito ir tyliai stebėjo nepaprastą reginį.
- Kaip būtų gera, jei visa tai matytų dar kažkas. 'Kažkas, kas mane suprastų. Kažkas, turintis šiltas rankas ir karštą širdį, ir basomis pėdomis skaičiuojantis žvaigždes'...
Ji apkabino šunį. Nes tai šiuo metu jai buvo vienintelė galimybė.

Jiedu nusileido nuo šlaito (šuo - nenoromis). Ji ėmė rinkti akmenis, ir vėl - visai kaip Amélie Poulain.
Tuos, kuriuose kažką įžvelgė, skalavo šaltu lediniu vandeniu ir dėjo į kišenę.
(Tiesa, jau vėliau keliaudama namo, ji nejautė kairiosios kojos, nes tie akmenys kišenėje skaudžiai rėmėsi be galo sunkūs ir šalti. Bet juk reikėjo apčiuopiamų įrodymų, kad ji čia buvo, ji matė, girdėjo, jautė.. Įrodymų sau pačiai.)
Kitus metė į marias. Tai tapo tarsi žaidimas. Akmenys skriejo ledo pusiasaliu: vieni klimpo lengvame sniego sluoksny, kiti sukosi ir šokinėjo, kol nurimdavo, o treti, nuskridę toliausiai, pliumptelėdavo visam laikui į ledinį vandenį.

Kol akys glostė marias, galvoje pasikeisdamos skambėjo 'Hallelujah', 'Cold water' ir 'Superman'.

Ji paėmė paskutinius tris akmenis ir sušnibždėjo sau (ar Kažkam):
- Jei nors vienas jų pataikys į kitą, jau gulintį ant ledo akmenį, 2008-ieji bus atsakymas į svarbiausiąjį klausimą.
Pirmas akmuo nuskriejo arčiausiai tikslo. Kiti du prošal. Tačiau prisiliesti prie kito nė vienam nepavyko.

Saulė buvo jau beveik nusileidusi. Tik paskutiniai rausvi jos spinduliai lašėjo vakarų dangaus purpuru.
Ji atsikėlė, paėmė šuns vadeles ir jau ruošėsi palikti šį ramybės slėnį.


4-as akmuo. Jos rankose. Skrieja oru, ledu. Pataiko į kitą akmenį.

---------------------------------------- -----------------------------------

Kartais reikia laiko, laukimo, stebuklo.
Kartais - tiesiog išmokti būti vienam.


"Tu privalai eiti tuo liūdnuoju slėniu, privalai eiti dėl savęs. Niekas nenueis už tave, turi eiti pats." (nežinomas autorius)

Komentarai

mischief

Arba. Kazko sulaukti. ir viskas taip paprastai praeina ir pasidaro geriau. o savuoju sleniu Tu pereisi. Tikiu.