Kvėpavimas
atsitiktinai perskaityta frazė priminė, kokia aš mulkė.
oo taip! ir šis prisipažinimas visai be jokios neapykantos ar savigraužos.
su keistu pasigėrėjimu.
lyg matytum gilų randą, kurį pats įsirėžei.
nepaaiškinamu elgesiu, minčių ir praeities draskymu, nespėjusių užgyti prisiminimų karpymu ir klijavimu į dabarties lapus.
kai per daug tikiesi, kai atimi laisvę, kai prasukinėji jiems priklausantį laiką.
klajojimai po savo ir kitų sielas.
mulkiška ir nelabai.
ar gali pajusti kito skausmą?
ar gali padėti?
o ar jiems reikia?
kada geriau tyla?
kada nelaimingi juokiasi?
...
taip ir lieki idiotiškai nežinantis..
ak ne visi turi tą 6tą pojūtį.
------------------------------
o laimė kaip kvėpavimas.
paprasta, ramu, nepastebima
------------------------------*
tąkart maniau netekusi trečdalio savęs.
o gal taip ir buvo.
------------------------------
beprotiškas sekmadienio virtimas pirmadieniu.
kai apsikabini kojas, ir verti lauk kelis mėnesius sukauptą druską akyse.
kai nori viską aplink sudaužyti, nulaužti bambuką, suplėšyti sienas,
ištrinti, ištrinti, ištrinti.
kai nori, kad kiti apsinuodytų šitokiu ilgesiu, nuo kurio pats krataisi ir putojies kaip pasiutęs šuo.
kai nekenti savęs už iliuzijas, prisirišimą ir baimę netekti.
------------------------------
bet čia tik aš ir apie mane... vėl.
guodžia tik tai, kad didesnės savanaudės už mane nėr.
------------------------------
ir visgi lūžis - ilgai laukti sapnai.
sapnavau stiprų skausmą viršugalvy. prie manęs priėjo du angelai ir pabučiavo skaudamą vietą.
mistiška.
------------------------------
jei tik galėčiau būti kitokia, mielai pasikeisčiau.
jei tik žinočiau, kad jiems reikia, padėčiau, net jei tai kainuotų mano laimę.
net jei jų laimė yra neegzistuojanti aš.
tada beveik be skausmo šypsosiuos ir gėrėsiuos jais nueinančiais.
ir jie bus laimingi.
atlikta.
-----------------------------
nes prie manęs buvo priėjusių.
ir jie mane guodė, jie neleido išprotėti, persirėžt gerklės, jie apsaugojo, jiems rūpėjo.
jie leido eiti vienai, kai to reikėjo.
nors paslapčia maldavau, kad jie eitų šalia.
ir jie ėjo.
jie leido būti savimi ir visokiai.
savanaudei ir mulkei. bet leido.
-----------------------------
kai balansuojame ant beprotybės.
tada kiekvienas prisilietimas gali būti lemiamas..
-----------------------------*
ryžtas priimti likimą.
nes iliuzijos vienąkart nebepaliks manęs gyvos.
[nubrauk ilgesį, prisiminimus ir nežiūrėk į viską taip giliai]
gal rytojus pats pasirūpins.
laukia Klaipėda, tiksliau aš jos..
///
tikėti atsinaujinimo galimybe.
linkėti nepalūžti šiuo sunkiu metu. visiems..
kad ir kaip ten bebūtų..

Komentarai
tikriausiai tai labai panasus jausmas. bet kai susitaikai su esama padetimi, pradedi kazkaip viska kitaip [geriau] matyti. o visgi dazniausiai reikia istempti ta sunkuji laikotarpi, nes rytojus paslaptingas ir niekada negali zinoti kaip pasisuks.. be abejo, savo klaidu pripazinimas irgi daro savo. visada galima pradeti is naujo, ir dar svarbiau paciam suteikti antra galimybe. ir viskas praeina. vienaip ar kitaip, bet buna geriau. aciu;]
ašaros mano akyse... 😅 Lasbai labai artima... Nors atrodo visi esame tokie skirtingi, bet, kai skauda, jaučiamės panašiai, bent kažkiek... Dėkui už nuostabų pasiskaityma 😃