šiąnakt patekėjo saulė
kai niekas negirdėjo mažo keisto paukščio
nutūpusio ant soboro kolonos

kaip mūsų mažos problemos pasislėpė po jų šilumos primerktomis akimis

mano virpėjimas dėl rytojaus kuris niekad nebuvo
gėlės ir du bilietai į 'mažus vedybinius nusikaltimus'

man patinka kai taip labai paprastai apkabinam pasaulį Jo meile
kai užsispyrusiai kalbam su siena arba glostom uosį nebylį

gal dar nežinau
iš kur rožiniam pasaulį tiek gerumo

juolab kaip gyvena tie kurie naikina save iš vidaus

aš noriu atimti jų ginklus
ir atiduoti atgal tik tuomet
kai išmokysim juos visa išlydyti
vardan mažo laiptelio aukštyn

kai bus suprasta, kad mylint svarbiausia mylėti

muzika nesibaigia

Tau apdainuojant mano mažas kovas
man susiliejant smėlio pūgose
ir kartais sužibant pamesta menkaverte moneta

aš Tau neparodžiau saulės
ir kelio į ją
tik pamačius šitai po Tavo blakstienom
norėjau ir noriu eiti kartu
atrasti
sušilti
išmokyti
nebijoti
keisti
pasitikėt

nes du kepalai duonos ir penkios žuvys visad per mažai
kol nepradedi dalinti

aš paslapčia Tavim žaviuosi
net tada kai nematai
kai girdžiu šnabždesį
šypsausi
--
alchemiškam dangui klajojantys
gesina vėjus
o jų maldose gimsta pasaulis

Komentarai

syncope

aš irgi nežinau, ką pasakyti 😆 bet pasakysiu, kad visad džiaugiuosi tavo komentarais ;}

nemiegu

Muzikaliai. Kiekviena eilutė/pastraipa/... priminė kokią nors dainą. Mažas keistas paukštis skambėjo kaip Vytauto Kernagio įdainuotas 'Keistumas', glostom uosį nebylį priminė dar kažką, ko dabar jau tiksliai nežinau.. Ir toliau irgi. Visur. Ir viskas taip švelniai, taip atsargiai ir tyliai papasakota. Vėl paliktas didžiulis įspūdis. 😆 Ir net nežinau, ką pasakyti, kad jis nebūtų sugadintas. 😆