piligrimai
kai niekas negirdėjo mažo keisto paukščio
nutūpusio ant soboro kolonos
kaip mūsų mažos problemos pasislėpė po jų šilumos primerktomis akimis
mano virpėjimas dėl rytojaus kuris niekad nebuvo
gėlės ir du bilietai į 'mažus vedybinius nusikaltimus'
man patinka kai taip labai paprastai apkabinam pasaulį Jo meile
kai užsispyrusiai kalbam su siena arba glostom uosį nebylį
gal dar nežinau
iš kur rožiniam pasaulį tiek gerumo
juolab kaip gyvena tie kurie naikina save iš vidaus
aš noriu atimti jų ginklus
ir atiduoti atgal tik tuomet
kai išmokysim juos visa išlydyti
vardan mažo laiptelio aukštyn
kai bus suprasta, kad mylint svarbiausia mylėti
muzika nesibaigia
Tau apdainuojant mano mažas kovas
man susiliejant smėlio pūgose
ir kartais sužibant pamesta menkaverte moneta
aš Tau neparodžiau saulės
ir kelio į ją
tik pamačius šitai po Tavo blakstienom
norėjau ir noriu eiti kartu
atrasti
sušilti
išmokyti
nebijoti
keisti
pasitikėt
nes du kepalai duonos ir penkios žuvys visad per mažai
kol nepradedi dalinti
aš paslapčia Tavim žaviuosi
net tada kai nematai
kai girdžiu šnabždesį
šypsausi
--
alchemiškam dangui klajojantys
gesina vėjus
o jų maldose gimsta pasaulis

Komentarai
aš irgi nežinau, ką pasakyti 😆 bet pasakysiu, kad visad džiaugiuosi tavo komentarais ;}
Muzikaliai. Kiekviena eilutė/pastraipa/... priminė kokią nors dainą. Mažas keistas paukštis skambėjo kaip Vytauto Kernagio įdainuotas 'Keistumas', glostom uosį nebylį priminė dar kažką, ko dabar jau tiksliai nežinau.. Ir toliau irgi. Visur. Ir viskas taip švelniai, taip atsargiai ir tyliai papasakota. Vėl paliktas didžiulis įspūdis. 😆 Ir net nežinau, ką pasakyti, kad jis nebūtų sugadintas. 😆