Vasaaariška empatija

Šiandien pamačiau liūdesį.

* Dviejų brangių mokytojų.

"Jums sunku, bet mums, mokytojams, dar sunkiau."
Ašaros akyse ir kiti žodžiai, kurių užfiksuoti nepavyko.

Tiesiog viskas jau pernelyg giliai. Pernelyg.

* Išraus mane su visom šaknim ir įkiš į naują žemę. Svetimą, šaltą.
Ten nebus muzikos. Ten nebus oro. Ten visi vienodi.
O bus kažkas.

* Ir mūsų numanomas "dar ne, dar truputėlį...",
pro šypsnį "kaip truks tų mokyklinių nesąmonių..",
giliai "nenoriu, kad viskas baigtųsi"
ir labai aiškiai "neįmanoma nuslėpti mūsų baimės netekti".

***

Niekad nemaniau, kad bus taip sunku.
Ir visgi dabar jau aišku, kaip kiekvieną iš jūsų myliu.

Savaip. Išskirtinai. Ir neišbraukiamai.

(Dėl meilės proveržio rytojaus nekaltinti )

///

Ro dažniausiai gimsta vasario 13 ir dar 9:45, nepaisant to, kad nuo pat 1989.

Nu, žinok, neturiu aš ką tau pasakyti...
Tiesiog bliausiu, kai pasakysim atia viena kitai.
Bet kol dar "mes išvis kariuomenės neturim" ir šiaip "raitelių nebus", tai žinok, kad myliu tave

Nežinau tik už ką, bet jei ir žinočiau, nesakyčiau

Būk laiminga ir nedrįsk pamiršti mūsų visko ;]

Linkėjimai Kurtui - tavo smiltpeliukui, mūsų pačiai kiečiausiai dovanėlei
Manau, iš jūsų išeis visai nebloga porelė

Mojuoju tau, pypyt, ir linkiu fantastiško skraidymo sostinės bohemijoj ;}

///

Štai tas šulinys, į kurį spjoviau. O dabar nuodijuosi to paties vandens ilgesiu.

Nuodijuosi ir nuodysiuos
iki rankų pajuodavimo,
iki maudimo minčių/jausmų aparate (širdis?),
iki nukramtytų lūpų kraujo,
iki amžinos Bjork paralelės su tavim,
iki trikojės antikvarinės žvakidės ant mano lango.

Myliu tą žmogų tavyje, kurio taip niekad ir nepažinau.

Nors gal ir gerai, kad taip.

///

Ai dar myliu Robį, nes jis fainas Roką ir Puką taip pat.* Jūs kieti

///

Rytoj 100dienio repeticija nuo 11 iki n-tosios valandos.
Taigi vasario 14 - oji prabėgs su mylimais žmogeliukais
Atsivalgykim vieni kitų bent šitaip.

---
Užknisančiai nepakartojama ir saldi tobulyyybė :}

Komentarai

keistadienis

Į sveikatą.. 😘

syncope

zemauoge, nekvaila. juk rašau, ką išgyvenu, o tu skaitai, kas ir tave kažkaip paliečia. butent. laikomes ir priimam tikrovę. juk nieks nenori gyvent amžinai, tad nereikėtų kratytis permainų. o savo liūdesį dėl išsiskyrimų kiekvienas atliūdėti turim. taip jau yra. keistadienis, pritariu. bet kaip jau sakiau, turime teisę į tą baimę, į tą liūdesį. visgi 'geriau būti kvailiu ir tikėti gerove' - auksinė taisyklė. dėkui;}

keistadienis

Žinot, tokiomis situacijomis aš sau pasakau, kad žmogau nepamiršk statyt.. Juk tai tavo gyvenimas.. Ir išvažiavimas kažkur, tai tik dar viena plyta į savo gerovę.. Gal ir kvaila.. bet geriau būti kvailiu ir tikėti gerove, nei būti protinguoliu ir pamiršti, kad gali būti gerai.

zemauoge

kvaila, bet beskaitydama tavo dienorasti mano akys prisipilde asaru..gal vien todel, kad pas mane panasi situacija.. baime pailkti, baime pazinti kazka naujo...nes juk susigyvenom su mokykla, aplinka, zmonemis, kurie patiko/nepatiko ir siaip prie visko pripratom, o dabar se tau ir ner..reik vel kitur vaziuot vel bandyt is naujo, naujai ir kitaip susigyvent, susitaiky...baugu, bet taip tas musu gyvenimelis suredytas, bet laikomes!