ačiū. ko gero tik tiek.
prieš pradedant, turėčiau pasakyt, kad ilgai mąsčiau ar paminėti čia tikruosius vardus tų, kurie pameikino mano savaitgalį ir pagalvojau, kad be manęs juos čia pažįsta tik vienas žmogus, tai kodėlgi ne. bent iš dalies.
rudenėjantys Kražiai - ko gero pati gražiausia vieta visoj Lietuvoj. bent man. atvažiavau pavakary ir galvojau, iš tiesų, kad nieko nebesutiksiu. vis dėl to, vien išlipus iš mašinos kieme vaikščiojau išsišiepus ir taip visą savaitgalį.
vis dėl to susitikau su abiem. tikrais mielumo įsikūnijimais. ponas Ignas (o dabar jau ir Peilis
) mano davė ranką, na suprantat, kaip tikram yrui, bet kam čia to oficialumo, "Ateik čia sakau", apsikabinau ,- "Baisiai pasiilgau". vėliau susitikom antrąjį, kuris, beje, per tuos porą mėnesių spėjo užaugt, ir į mano pastabą atsakė taip, kad iškart prisiminaiu visą vasaros šmaikštumą ir savo "bajerius". "Aš visada didelis buvau". paskui visas linksmas pasivaikščiojimas, mano svaičiojimai ir klausimai "Kodėl jūs čia taip gražiai gyvenat, o aš meiste smirstu..?", visa smagi istorija su peiliu, konstatuotas faktas, kad Ignas prilaiko "Peilio"stilių ir pasėdėjimas stadione prisimenant vasarą. nuoširdus toks pašnekesys. pamatymas, kad Naglis - tikras šokėjukas - labai plastiškas vaikis
. ir be abejo, dainuojanti mano širdis, kad pagaliau sutikau tuos, kurių buvau taip be proto pasiilgusi. iš tiesų, sorry visų, su kuriais neišėjo pasimatyt, ar kurie tiesiog nežinojo. baisiai noprėjau pamatyt visus, bet aplinkybės ne visada klostosi taip, kaip norėtume. bet tiesą apsakius, per daug nesiskundžiu 
iš tiesų, tai labiausiai ačiū Ignui su Nagliu. Trys bebaimiai vaikai naktį šaltą žirglioja žvyrkeliu ir šneka apie psichologiją ir nemokšiškai aiškinasi kažką apie psichoanalizę. ir nagrinėja gyvenimo tiesas, pasaulėžiūrų skirtumus, tolerancijos ir taktiškumo svarbą. iš tiesų, nebuvom mes tokie bebaimiai, Ignas turėjo peilį.
čia sava istorija. grįžom dviese. buvo šalt, pūtė vakarų vėjas, į veidą purškė baisiai nemalonus lietus, bet širdy buvo taip gera, taip saldu, kad net galiu padėkoti už beprotiškai neramią naktį: pirmą sykį džiaugiausi, kad negalėjau užmigti,o kaskart užmigusi ir vėl atsibudusi pajsuti tą malonumą, kad esu ten, kur visos mano bėdos išnyksta. vis dėl to, Nagli sunervinai, neatsakydamas, ar gerai parėjai namo. baisu. ačiū Rokui, kad net su savo koja atšlubavai pasišnekėt. už tą pusvalandį `]. ir taip, mes akrtu dar niekad neprigėrėm

iš ties, gaila, kad nesusitikau su visais, tikrai gaila, nes beproto jūsų visų pasiilgau, bet nieko, po dviejų savaičiu atostogos, o tada nuveiksiu viską, ko nespėjau

ačiū už tai, kad leidot pajust, kad ir manęs galima pasiilgti, už tai, kad leidot suprasti, kur yra tikrieji draugai ir kaip jie reiškiasi. labiausiai ačiū už tai, kad dabar savy radau pakankamai jėgų iškęsti dar dvi sumautas savaites ir tos šviesos, kuri yra vadinama prisiminimais.

Komentarai
as linkejau, as linkejau!
žinok, jau sunkiai beprisimenu. tokia neaukšta, garbanotais plaukais. Rūta, berods.
vardas? pavardė? `}
OT: turėjau grupiokę iš Kražių. nekas nekas...