Kai nebuvau čia ir kai buvo lūžęs music.lt, buvo tekę šį tą parašyti. popierin, wordan ar panašiai. bet kažkas giliai sako, kad reikia čia perrašyt. nes ne man vienai tai skirta buvo.

nežinau, ar pradėsiu nuo seniausio, nes jis man, tisą pasakius, nelabai tepatinka. Tebūnie, pradėkim hipių festo įrašu ir baikim tuo, ką teko užvakar parašyt.
_______________________

come on, come on, come on, come on
Now touch me, baby
Cant you see that I am not afraid?
What was that promise that you made?
Why wont you tell me what she said?
What was that promise that you made?
Now, Im gonna love you, till the heavens stop the rain
Im gonna love you
Till the stars fall from the sky for you and i

Rašosi dabar po truputį hipiška dvasia. Bo vakar apturėjom hipių tūsą. Daug nerašysiu, kam reikės, t.y. kam pasakysiu, ypač supras dėl ko būtent dorsų eilutės ir būtent šios yra čia. Ne chebra, ne dėl to, kad per hipių festą grojo. Žodž, norėjau pasakyt, kad nurautai visai, buvom loose hippie bitches, išsimaudėm Ievos maudymkėse ir pašokom nimfų šokį. Nors aš sakau, kad mes buvom bakchantės, kurias prieš porą tūkstančių metų kažkas tiberijui nupiešė ant sienų. Lygiai tos pačios.
Ką dar norėjau pasakyt. Desperatiškai reikia pakalbėt su Evaldu, ir teptuku. Dėl skirtingų, bet panašių priežsčių.

Rašoma rugpjūčio antrą. Papostinta, kai įjungė music.lt
_______________________________________

Pradėti visuomet sunkiausia.
Kvaili rašytojai tie, kurie rašo išgėrę. Savo patirtimi paliudiju: išgerk, ma-ai miegok ir jauskis vienišas - ryte "iš po vakarykščio" bus minčių begalybė, kurios stebuklingai lyg ir pranyksta prisėdus kąnors parašyti. Ir jau buvau bepradedanti kažką prasmingai, bet dingo viskas, ką norėjau pasakyti bendrai ir teks pradėti apie save ir apie mus. Jus.
Apie mus.
Aš mus dievinu. Su visais mūsų pričiūdais ir nesąmonėm, su visom eistom manierom ir frazėm, kurias aš it prie šlapios akvarelės prispausta servetėlė geriu į save ir spalvojuosi. Iš tiesų manęs niekur niekas nespaudžia. Mūsų aura, mūsų buvima, mūsų dionisijos ir galiausiai manieros plinta, rodos, oro lašeliniu būdu. Arba geriant iš to paties butelio. Tų butelių pas mus buvo daug ir aš gerai žinau, kad jų dar bus. Laukia mūsų keletas utopinių dionisijų ir aplamai. Mes jauni ir dabar vasara. Rock'n'rioll vasara. Ir neveltui Rock'n'Roll. Mes esam saujelė tų vis dar idealizuojančių semidisiatnikus, svajojančių apie Vudstioką, įsivaizduojančių, kad širdyje turi rock'n'rollą ir be saiko į save pilančių alkoholį. Čia baigsiu a la gražiai postringauti. Sori, chera, bet tame, ką mes taip karštai mylim ir idealizuojam, nėra nieko vertintino apart muzikos. Žmonės, tai buvo besaikis savęs žalojimas alkoholiu (gerai, mes visi žinom, kad gal iš tiesų aš taip ir nemanau) ir gyvenimas a la laisva dvasia nesistengiant pakeisti pasaulio. Gal per stipriai pasakiau, bet egoistiška. Prie ko aš čia privedinėju yra tai, kad aš visada sakiau ir jūs kadanors suprasit, kad dvidešimtieji yra TAS dešimtmetis. Džiazas yra TA muzika, o prirūkytos kainpės yra TA vieta. Jūs galit sakyt, kad tai yra šūdas, kad tai yra prastai, bet, mielieji draugai, tai buvo ganėtinai intelektualu ir, atleiskit už žodį, dvasinga. Galų gale, tada juk statėsi pasaulis ir atsirado gemalos to, ką mes nostalgiškai vadiname semidisiatnikais.

rašyta nol aštunto penkioliktą.

_____________________

nuo savęs daugiau nieko nerašau dabar.

I'm nearing the brink

Komentarai