Dienoraštis #31300
tiems, kurių pasiilgau. paačiau šiandien "Pasiilgau" ir pagalvojau, kad po velniais, buvau visai jus užmiršus. ačiū, Ignai. už priminimą. pasiilgau tokios galybės žmonių, kad dabar pagalvojus net keista darosi, kaip galėjau taip ramiai to nepajusti. ar tik ne tai bus man kirbinę paširdžius paskutiniu metu. pamatysim ryt.
yes.
kažkaip paskutiniu metu žiūriu į save iš šono, nes reikia to. bent dabar. ir, kaip dainavo paškevičius, "daug keistų keistų dalykų atsimerkęs pamatai". oi keistų, niekada nebūčiau pagalvojus, bet kad jau pamačiau, tai net geriau pasidarė. permąsčiau daugelį dalykų ir neturiu kuo skųstis. tikrai. ir daug kas kelia juoką, bet ką jau padarys. kaip pasiklojau taip ir išmiegosiu. o kitąsyk bandsiu pasiklot geriau. tik kitąsyk ne savo lovą jau klosiu. kai ateis tas laikas. pamenu, pradinėse dainavom "kadanors ateis toks laikas, bus vaikelis nebe vaikas, jo pūkuotas šalikėlis bus nublukęs, susivėlęs". žodž. tai buvo lyrinis nukrypimas.
o šiaip, ačiū vieniems, kad east, kitiems , kad skaitot, tretiems ačiū, kad atveriat akis ar pakišat po šaltu dušu. tiesą sakė tada mokytoja. me savo gyvenime nieko nepasiekiame vieni. keista.
geros nakties, ryto, kitos dienos ir aplamai. ramaus gyvenimo kiekvienam iš jūsų.

Komentarai
Tai kaip galų gale- gerai ar nelabai? : ] Aukštyn nosį. Šiandien taip išsiliejau ant vieno žmogaus, kad dabar palengvėję ir lyg kažkoks durnas nepaaiškinamas optimizmas truputėlį apėmė. Leisiu sau pabūt durnai kol kas : ]
ep rašė: kazkaip tu cia viska labai rimtai
kazkaip tu cia viska labai rimtai