išsipažįstu
Kad ir kaip viskas dabar yra ir, tiesą pasakius, jau ilgą laiką buvo gerai, man vis vien kažko buvo maža. Ir užteko vieno žvilgsnio kad aš viską suprasčiau. Kad ir kiek būtų prabėgę metų, to žvilgsnio pakako, kad viską pamirščiau ir tuo pat metu viską prisiminčiau. Užteko vien pamayti tavo povyzą, tavo eiseną kažkur minioj, kad suprasčiau, jog aš lygiai kaip ir prieš tuos metus į tave žiūriu. Jei galėčiau, aš tave pasidėčiau nelyginant sunkiai iškovotą trofėjų ant savo savimeilės lentynos. Tada aš į tave žiūrėčiau ir suprasčiau, kad lygiai taip tu žiūri į mane. Tarp mūsų būtų tyla ir mes žinotume, kad aš galvoju tavo mintis, o tu galvoji manąsias. Tada mes gertume arbatą, nes, nors man niekas nesakė ir aš niekada nemačiau, aš žinau, kad tu lygiai kaip ir aš myli arbatą. Tada mes vienas kitam pasakytume keletą nereikšmingų žodžių ir imtumėmt rausti dėl savo kvailumo. Jaučiu, dėl tavęs aš padaryčiau daug. Dėl tavęs aš pakeisčiau save, dėl tavęs vieno atsisakyčiau to, ką dabar turiu ir taip smarkiai siekiau, ir to, ką dar turėsiu. Dėl tavęs galbūt net mesčiau rūkyti. Aš tau padėčiau tai, kas tau būtų sunku ir matyčiau, kad tai yra gera. Su tavimi aš ilgai sėdėčiau balkone ir tau neprieštaraujant rūkyčiau ir klausyčiau, kaip tu mąstai. Tada rytais mus pažadintu tylūs mums abiems mielos muzikos garsai ir visko netekusi aš būčiau laiminga kaip Santjagas pagavęs savo žuvį. Žinau, mes nesikištume vienas į kito gyvenimus, nes suprastume, kad to visai nereikia, kad net tam nesant, mes visiek esame vienas. Dieną susitikę mes nepastebimai šypteltumėm vienas kitam, kad kiti nesuprastų to, ką mes turime. Mes turime daug. Vienas kito kvailai nežinodami mes esame daugiau panašūs nei bet kas kitas. Aš tavęs nemyliu. Niekada nemylėjau. Lygiai kaip ir tu manęs. Galvodavau, kad tu man bent labai patinki, bet galiausiai supratau, kad tai kažkas kitokio. Ir daugiau. Aš tau pasakyčiau šitai ir tu į tai atsakytum, kad tu niekada manęs nemylėjai ir mes jaustumėmės vienas kitą supratę. Tada aptartume, kad kitaip ir negalėjo būti, juk mūsų skirtumas viso labo keturios dienos. Tada aš tau pasakočiau kaip įsivaizduoju, jog nešioju tavo pavardę ir auginu tavo vaikus. Tu nusijuoktum tuo pačiu metu kaip ir aš ir mes vėl galvotume vienas kito mintis. Tada vakare tyliai atsigultume ir garsiai svajotume kiekvienas sau, kol po valandėlės suprastume, kad svajojam tą patį. Tada miegotume ir vaikščiotume po Marso laukus vienas kito sapnuose.
Gerai, kad to niekada nebus.

Komentarai
iš esmės, norėčiau gal ir visai ko kito. be to kiekvienas Tą Meilę suvokia skirtingai.
Argi Tu taip norėtum? Jausti visus šituos gražius dalykus ir žinoti, kad juose nėra Tos Meilės? Ne taip. Kažkaip.
žinoma, kad norėčiau, kad taip būtų, bet nereiškia kad taip bus.
Kokios visu skirtingos istorijos. mano visai kitokia. gaves toki klausima, aprasyciau visai kitaip. bet kaip gi bus kitaip jei netaip? juk negali buti taip, kad nebutu niekaip
Tikrai, wow, parašyta labai įdomiai ir šiltai. Buvo įdomu skaityti. Užskaitau.
Na, nemeluok, juk norėtum, kad kada nors taip būtų. Čia man viskas taip tobulai aprašyta, kad net aš norėčiau (:
Labai prasmingi ir gilus zodziai,,.Man patiko, buvo idomu skaityt=)