jau, sako, atėjo pavasaris
šįkart aš buvau pirma. neskaitant didelės traumos, užtemdžiusios viską šiektiek, džiaugsmo yra. bet ne tiek, kiek tikėjausi, kad bus, jei išgirsiu tą. Ir net pati stebiuosi, kad sugebu jaustis neverta. po velniais, juk aš verta! (ar bent turėčiau taip manyti) bet abydna ir žiauriai. baigia alus abydnumą nuplauti. "ir bulvės vėl žydės"
ką dar.. dar niekada nesijaučiau taip arti genialumo kaip vakar. ir galvojau, kad vėl būsiu bjauri ir už tą pojūtį tikrai atkeršysiu, nes šiaip jau aš nesu blogas žmogus, niekada nelaikau pykčio užanty. kaip tapo populiaru sakyti - atkeršyju ir iškart pamirštu. o bet tačiau, įstrigo man galvoje tie žodžiai "atsuku kitą skruostą" ir pagalvojau, kad kaip ir nekatalikiška būtų už gerą duoti atgal. tai pagalvojau, kad nors skrusoto kito ir neatsusksiu, bo tai yra ne mano būdas, atgal bent jau neduosiu. tik šiaip, pagalių į ratus kyštelsiu šen bei ten. kaip sakoma, for protekšion. dar plius įsitikinti turėjo progos kad mano bjaurumas yra visai neišgalvotas. aš juk visada taip sakiau, o jūs netikėjot. negerai, mielieji, negerai.
mes beveik esame mažieji snobai. bent tokiais pasijaučiame, kai patenkame tarp tų, kurie mus tokiais gali laikyti. mes einame į operą ir baletą, planuotai lankomės kamerinės muzikos koncertuose ir net slapčia svajojame pamatyti kokį Koršunovo darbelį, nors šiaip jau jis mums nepatinka. mama sako "nemėgsti silkės, nes neragavai", todėl ir stengiamės paragauti. bet mes bent jau ne iš tų, kurie atėję į Smorigino koncertą ir pamatę publiką klausia savo draugų "ar čia tikrai bus dainuojamoji poezija?". o publika - daktarai, mokytojai, teisininkai ir kiti panašaus plauko inteligentėliai, kurie, o, kaip keista, žino, ko susirinko. mes niūniuojame operečių ištraukas ir gražiausias arijas, nes iki operų mums dar tolokai, dovanojame tėvams per Kalėdas kompaktus, kurių vėliau galėsim klausytis patys ir jaučiamės laimingi, kai gaunam progą tiems autoritetingiems gimdytojams paaiškinti, kodėl Louis Armstrong mes vadiname tiesiog Satchmo. Klausome džiazo ir operos ir jaučiamės tokie laimingi, kai pakritikuojam kokią vietinę mokyklos dainininkę, esą prastai intonuoja ir aukštam registre reikia tobulinti atlikimą, nes cypiančių mergaičių klausyti mums nepatinka. patariame, kad derėtų išmokti vibrato, nes ilgos natos esą nesubtiliai skamba. mes labai mėgstame vyną, tik ne visi pribrendome prie sauso raudonojo. bet turime tą tokią silpnybę, tą nelemtą nišą mūsų pasaulėlyje - mes be galo mėgstam alų. mes jį dievinam ir dėl jo daug kvailysčių krečiam. dėl jo ir susipykstam ir atleidžiam ir net įsižeidžiam, kaip tada, prieš kelioliką metų smėlio dežėj dėl indelių. dėl jo ir bjaurūs būnam, ir geri, jis mus suartina su kitais žmonėmis. bet dbar vis da-niau jo atsisakom, nes mums taip nedera. mes esam tie gerieji, kuriais pasitiki ir sako 'tik geriausius žodžius'. tie, kuriems yra patikimi svarbiausi darbai ir, turiu pasakyti, visai ne be reikalo. matot, mes visada juos atliekame ir dažniausiai gana neblogai. iš mūsų vėliau turėtų išaugti tie inteligentėliai, kurie eis į tuos pačius koncertus, ir kuriuos pamatę jau kiti klausinės, ar jie tikrai ten papuolė. kiti atsisijos ir bus iš tų kietųjų, aceit menininkų, ir mes dar turbūt susitiksim tuose koncertuose.
tai va, tokie mes esam šiandien. ryt jau būsim pasikeitę.

Komentarai
va aš pavasario noriu. koršunovą noriu pamatyt tik dėl to, kad nemačiau dorai dar. kaip rašiau, paragaut norisi, kad vėliau suprasčiau, mėgstu ar nemgėstu `] aš asmeniškai mėgstu labiau koncertus nei teatrą, ypač tuos, kurie tam teatre vyksta. durnai taip.
Diev, toks dienoraštis ir tokie komentarai? Na ką, tiesą pasakei V. Tikrai. Šiandien beveik norėjau parašyt dienoraštį kad ir apie pačios aplankytus spektaklius šią savaitę, bet va tau pavyko išrutuliot mintį, kuri sukosi man matant kad ir šiandieninę publiką. Atvirai sakau- pati anksčiau į spektaklius vaikščiojau dėl to, kad mama vedės. Dabar požiūris pasikeitė ir pradėjau matyt, kad teatras man fantastiškai patinka. Nes jis pateikia tokį meną, kokio ieškojau liteatūroje, kine ar dailėje, bandydama surast kažką, kas užpildys tas nišas. Čia aš beveik ginuosi? Nee, nes tik ką pavyko išsivaduot iš to "O šįvakar einu Nekrošiaus pažiūrėt, reiks paskui pasipasakot kitiems.". Gal šiek tiek ir liko to, bet kažkaip pasikeitė požiūris. Trukdo jam keistis, aišku, visokios tetutės, kurios ateina tokios pasitempusios, pasipuošusios, solidžios ir kvepiančios, per pirmąjį veiksmą sėdėdamos bijo pajudėt, nes svarbu, kad kaimynui už nugaros nepasirodytų, kad jos čia šiaip atėjo. O per antrąjį veiksmą, po petraukos, tos pačios tetutės pkiauškia, kikena iš pačių primityviausių dalykų ir sklaidos aplink purtydamos savo galvas. Nes per pertrauką kažkuri pasakė, kad šitas spektaklis ne toks jau geras. Koršunovo žiūrėt neisiu. Mačiau vieną jo spektaklį, mano skonis matyt nesiderina su jo, ir man nesvarbu, kas ten Europoj bučiuoja jo ranką. Pasigyriau mat : D Tik norėjau pasakyt, kad nuu viską galim pakeisti. Pasistengti tam koncerte/parodoj/spektakly įžvelgti tą meną, dėl kurio ir turėtume ten eit. Gal tas pojūtis ateis įšokus į džinsus ir pamiršus, kad aplinkui gali būt kokių pažįstamų, kurie gali susikurt nuomonę apie tave. O pavasario nereikia, nenoriu.
The_Wicked_One rašė:Crazyz rašė:aš maniau,kad aš tavo mėgstamiausias music'ietis😘
Crazyz rašė:aš maniau,kad aš tavo mėgstamiausias music'ietis😘
aš maniau,kad aš tavo mėgstamiausias music'ietis😘
😄 made my day, netneįsivaizdavau, kad mano du patys mėgiamiausi music'iečiai teiksis parašyti po komentarą po mano varganu dienoraščiu. Lowliferi, kam reikės, tas supras. apie laiką parašyta pačioj pirmoj pastraipoj. be to aš ir ensistengiau nieko parašyti. po velniais, brangusis, čia juk dienoraštis, jei norėčiau rašyti kūrinius turbūt pasukčiau į kūrybos skiltį. Arieli, kad matai, kaip sakė mūsų mielasis lowLife, nieko čia nėra parašyta, tai gal ir nėra net ką suvokt?
tiek daug parasyta, kad mes negalim skirti to laiko perskaitymui. Gal kokias tai citatas parink bendram teksto suvokimui?
Kiek daug prirašyta,o nepasakyta Nieko...Negaila laiko?