KūrybaEilėraštis
Užviręs dangus
Tu stovėjai už betoninės sienos
Ir tada pirma kart pamačiau tave
Tavo akys žerėjo iš džiaugsmo
O man liudna buvo tada
Pirmi žodžiai buvo sunkus
O pirmas bučinys nuostabus
Dar prisimenu, tą diena po tiltu
Mes stovėjom abu ir žiurėjom
Į dangų žvaigždėta
Dabar remiesi man i petį
O vėliau mirsiu iš skausmo
Šaltą vakarą paguos tik liepsna
Komentarai
Man patiko,bet trūko jausmingumo ir dar kažko
pradzioj rimas puikus, veliau sutrinka... nebesimato eilerascio grozio... tikrai truksta menisku palyginimu ar metaforu...
Na siaip rimas primityvus, tema banaloka, mazai epizodu, graziu metaforu, reikia daugiau savu vaizdiniu...