dievaži
kartą pažinojau tokį žmogų, kuris labai mėgdavo prisėst. prisėsdavo ir pasakodavo, nepasakodavo, o tiesiog liedavo, "pildavo savo nuobodaus gyvenimo istoiją į abi kantrias mano ausis". sunku su tokiais, savigarba neleidžia sutikt su jo kliedesiais, o ir prieštaraut neapsimoka, galbūt net pavojinga, juk visiems žinia kokie tie pasakoriai egzaltuoti ir emancipuoti. išpildavo jis savo srutas man ant skraito, pakildavo nuo staliuko, tvirtai papurtydavo man ranką ir neuidavo... tarpdurį atsisukęs dar pasukdavo rodomuoju ties smilkiniu ir jau dingdavo ilgam...
be pabaigos.

Komentarai
nu tikrai, dievaži, NENORĖJAU aš to brendžio, ir ypač šį vakar.. anksti tavo vakaras atejo 😃 o siaip zinau toki zmoniu tipa.😄 sneka ir sustot negali. ypac kai isgeria
ir taip ruosiamasi egzui...
pataisykim sveikatele....oooojoooojooooj...po grameli po slakeli...ojojojooooooj.... 😆
negaliu nesutikt😃
o dabar yra ir kitų dalykų, kuriais pasimėgaujame iš lėto. toks jau tas gyvenimas, vaikystės vien neišsaugosi, bent jau gražūs prisiminimai.
graudu kai tapę nebevaikais mes savo gražius įpročius perkeliam į žemus polinkius..
dievaži, aš tą brendį dabar taip išgerčiau, net negalvodama ir netaupydama. o net prisiminiau,kai buvau vaikas, tai visada ką turėdavau skanaus ir mažai, tai labai lėtai ir po truputį ragaudavau. tarsi pasimėgaudama.