Išprotėjimas
lūpos maldą
beria nerišliai
užtraukčiau dangų per visas
keturias puses apsukčiau
įsisukčiau
užsiversčiau
virš galvos
eičiau kur pėdos pėdom
aidu į svetimus žingsnius
išdžiaučiau palėpėj
išbristus laukus
versčiau dalgius kūliais –
horizontas varnom iškarksėt
nuo savo balso naktimis
apgirtusi krentu
minčių ražienon
lyg peiliais spjaudausi keiksmu
salsvas karščio skonis
pragaru kvatoju
ir veriu sau širdį
kasdien numirdama po tris kartus
kaip apvaizda už sienų
paleisk ratu ratu aš stipinas
galva įstrigus kojos – akmeniu
žemyn
šuoliuot aukštyn lynu
verstis nuo uolos žemyn
susitaikius – tik gilyn gilyn
iš –
slystu erdvėje kaip paukštis
Komentarai
Labai gražu. Tik pabaigos pasigedau šiek tiek...