Mielasis,

Atleisk, kad taip paprastai kreipiuosi į Tave, bet nežinau Tavo vardo. Nė vienas gražiausias pasaulyje
vardas nėra Tavo, nes dabar Tu mano Angelas. Pameni, susitikom tada sapne - Tu taip liūdnai į mane
žiūrėjai, iki šiol regiu tas gilias akis, ir žinau, kad pažįstu Tave, o Tu - mane. Galbūt kadaise, kai aš dar
nebuvau šitoji Aš, mes gyvenom paprastą, žemišką gyvenimą. Galbūt turėjom dukrą, tokią šviesiaplaukę,
balta suknute, kaip toji, kurią atsivedei sapne. Ir galbūt tada aš praradau Tave. Praradau viską, dėl ko
gyvenau, kai, rodos, sugriuvo mano pasaulis, o aš likausi tarp griūvėsių, lyg dykumoj, vėl keliauti, klysti ir
nerasti... Net jeigu žmogus miršta, jo širdis visada gyva plaka tol, kol joje dega meilės ugnis. Ar tam kelyje
praradau save, aš nežinau, bet Tavo žvilgsnis man kužda atsakymus. Nors jie liečia sielą, taip paprastai ir
švelniai, lyg smuiko melodija, kuri perveria labiau nei peilis, pieši nematomais pirštais šypseną mano veide
ir nematomu bučiniu surenki gėlą iš akių ir atgręži veidu į kitam kambaryje stovinčią vaikišką lovelę. Netgi
tada, kai, regis, likdavau visai viena - vienišesnė už mintį, jausdavau šalia Tave. Žinojau, kad lieti mano
plaukus ir išrašai nepasakytus žodžius mano mintimis.
O pameni, kaip kadaise bijojau Tavęs? Gūždavausi nuo kiekvieno Tavo prisilietimo, slėpdavausi už savo
pastatytų sienų tyloje. Netgi kiekviena kregždė, įskridusi pavasarį pro langą, gąsdindavo. O saldus alyvų
kvapas aitrindavo sielą ir tarsi nematoma ranka pati užtrenkdavo visus langus ir duris. Negalėjau
džiaugtis, aš negalėjau, nes tie pavasariai... Jie visada mirdavo. Nuvysdavo alyvos, išskrisdavo kregždės,
o širdyje likdavo tik nuoskaudos išeinančių. Tik žemė gaudydavo rudenį krentančius lapus lyg
negimusius klausimus.
Aną pavasarį, ar pameni, įbrukai man į rankas juodą kregždžiuką. Juk negalėjau baidytis, negalėjau jo
palikti ir nueiti neatsigręždama. Tarsi lediniais gniaužtais sučiupai mano širdį, kad ji pagaliau pradėtų
plakti. Plakti gyvenimą, plakti pavasarį.
Kregždžiukas manęs bijojo ne ką mažiau nei aš jo. Tos juodos akutės tarsi miniatiūrinės sagutės gręžė
mane kiaurai lyg perpuvusį medį iki pašaknų. O jis pats stengėsi įlįsti kuo giliau į pažastį. Parsinešiau
namo. Su visa šeimyna įtaisėme jam guolį batų dėžutėje, prakirpę langelį galvutei iškišti. Ir taip kas rytą jis
mus žadindavo savo alkana giesmele, kai prašydavo sūrio gabalėlio, o mes visi vaikai - aš, sesuo ir
mažasis broliukas, - pešdavomės, kurio eilė šiandien būti "mamyte". Dienos netruko, kregždžiukas
sustiprėjo ir vis aukščiau zujo, skraidė kambariuose, vis nutūpdamas į delną pailsėti. Supratau, - jau laikas
atsisveikinti. Jie užauga, kad išskristų...
Dabar jo nėra. Galbūt jau nugyveno savo trumpą gyvenimą dangaus žydrynėje, tačiau išgirdau tai, ką
tiek laiko man stengeisi pasakyti - jie nemiršta, kol ilsisi prisiminimais mūsų širdyse. Ir jie ten saugūs.

Komentarai

Funcybabe

gražu.. ;>