Mano Angele,


Atleisk man, kad neparašau Tau, vis delsiu ir delsiu. Pasinėrimas į save ir troškulys
gimtų namų prieglobsčio, į kuriuos nebeveda jokie keliai. Lyg būčiau ištrinta iš savo pačios
gyvenimo, o gal ir pati išsitrynusi tuo uždarumu. Bet ar gali būti kitaip, kai kartais, praeitis,
juoduliu gula į širdį, ir puoli rankomis trinti savo nykstantį šešėlį, kuris, regis, traukia atgal?
Galbūt atrodau keista, jog dievinu miegą, nes juose galiu pasikalbėti su Tavimi. Nors kartais neramu,
labai neramu. Prinokusi pilnatis neleidžia sudėti bluosto, o tada tampu panaši į varlę.
Vis atsimenu, senelių sode, prie akmeninės tvorelės, augusi mažytė vyšnia. Bet tada, regis, ji man atrodydavo
milžiniška, kaip ta pasakų pupa, kuria į dangų lipo senis. Didelė pasakomis. Mėgdavau po ja statyti mažyčius
kartoninius namukus, juose gyvendavo mano vyšnios angeliukai, žibsėdavo įvariausiom spalvom mano vaizduotėje.
Kartą, pamenu, tuos namukus pamatė senelis, o aš išsigandusi, kad sugrius mano kurta pasaka, pasilėpiau malkinėje
ir pratupėjau ten iki pat vakaro. Išalkusi iškišau nosį laukan, apsidairiusi ir neišgirdusi niekieno žingsnių,
patylom nuskubėjau prie savo vyšnaitės. Viskas buvo taip, kaip palikau... O viename iš popierinių namukų radau
mažytę mėlyną avelę, kuri buvo nedidesnė už mano nykštį, ir romiai ilsėjosi. Atrodė tarsi būtų gyva. Paglosčiau ją
pirštuku ir nuskubėjau namo...
Kitą rytą, ten pat, po vyšnaite, šalia avelės radau iš plastelino nulipdytą karvutę ir popierinį nykštuką,
besisupantį vyšnaitės šakose. Ir kasdien, kiekvieną ankstų rytą, pasakų gyventojų po vyšnaite vis gausėjo. Net, atrodo,
vyšnaitė džiaugsmingiau ošdavo, o tą pačią vasarą jos šakose radau mažytę raudoną uogą, nors anksčiau vaisių ji
nevesdavo. Tai buvo mūsų su seneliu stebuklas.
Kai prisimenu tai, vis norisi kasdien daryti stebuklus. O juk kartais jiems atsirasti reikia tiek nedaug - tik
supratimo. Net žodžių nebereikia, kurie vistiek, atrodo, būtų ne vietoje.


Komentarai

Hyacinthus

Labai nostalgiška, bet jautru , šilta ir romantiška....