Niekieno širdies šitaip nedrąskė demonai, kaip mano. Niekas tavęs nemylėjo taip stipriai, kaip aš. "Tik mirtis mus išskirs", pasakei. Ir paklausei, ar bijau tave prarasti. Žinojau, kiek tavęs bijau prarasti. Žiūrėjau į tave ir spaudžiau švarko kišenėje gyvenančią malonią plieno vėsą. Taip liūdnai tu turbūt niekada į mane nežvelgei. Turbūt jautei tai. Turbūt atsisveikinai su manimi, visai to nebijodama, trilijoniniu sekundės dalies intervalu užsimerkdama, išvysdamas debesis ir vėl atsimerkdama.

"Sudie"- priėjau prie tavęs. "Sudie"- sunėrei rankas man už pečių. (Tu moki šokti, žinau tai. Tu eini gyvenimo dulkėmis, siūbuodama klubais, palenkusi galvą į pietryčius, lengvai svinguodama. Myliu tave, mano paukštiškas padare, kerinčiomis akimis, tankiomis blakstienomis sugeriantis mano skausmų rasas. Neturėt man tavo sparnų, neturėt ...)

Stipriai prisiglaudei prie manęs, labai stipriai, alsavimas tavo tapo toks karštas, toks karštas... Žinojau, kad tu verki ir pirmąkart neprašiau liautis to darius - juk žinai, kad aš minkštaširdis ir kaip greitai keičiasi mėnulis manyje, išvydus tavo (būtent tavo) ašaras. Žinojau, kad dabar įsiklausei į tylą ir lauki.

Kažkaip pernelyg karštligiškai skubėdamas išsitraukiau jį iš kišenės. Mūsų tylą perskrodė greita peilio geležtės šypsena. Tu irgi nusišypsojai - prisiminei, kiek kartų gerėjaisi juo, varinėmis erelių galvomis papuoštomis jo kriaunomis, išilgai braukdama smiliumi jo ašmenimis, tobula įduba kraujo nuleidimui. Aš ir pats stebėjausi, kiek pykčio ir nevilties įdėta į jį. Nevilties žmogaus, sėdinčio mirtininkų kameroje ir su aklu užsispyrimu galandančių jo ašmenis į geležinių durų sklastį.

Prisiminiau, kaip pirmąkart paėmiau jį į rankas. Kaip greitai manyje ėmė suktis destruktyvi mirties karuselė, vos pažvelgus kariamam mirtininkui man į akis. Turgaus aikštėje buvo tvanku, bet kažkodėl mums reikėjo ten nueiti ir pažiūrėti į kariamą žmogų. Sakė, jis nužudė moterį. Sakė, kad mylėjo ją.

"Sudie", vėl sušnabždėjai. Vos sprindžiu aukščiau, kur mano liežuvis gausybę naktų klaidžiodavo tavyje, plienas įsiskverbė į matinę odą, lengvai smigdamas į lygiuosius pilvo raumenis ir baigė savo trumpą kelionę sulig kriaunomis. Tu net neaiktelėjai. Tik akių vyzdžiai tapo labai platūs. Žiūrėjau į tavo akis. Pravėrei burną ir lėtai lėtai užsimerkei. (Žinojau - tu skaičiuoji debesis, gulėdama pievoje prie keistai vingiuotos upės... boružės lipa tavo šlaunimis ligi kelių, stabteli, išskleidžia sparnus... tu palydi jas akimis ir šypsaisi... dieve mano, kaip aš myliu tave, aš taip stipriai myliu tave... aš myliu tave, aš myliu tave, aš myliu tave, aš myliu tave, aš myliu tave, aš myliu tave...) Stipriai truktelėjau peilį viršun, iki kol jo ašmenys stabtelėjo ties krūtinės ląsta. Viena ranka vis dar stipriai laikei mano petį. Sulig pirmu spontanišku, laisvės trokštančiu kraujo plūstelėjimu plieno liežuvis paliko tave. Kita ranka laikei perskrodimą. Žinojau, kad negražiai mirti tu nemoki - karštligiškai delnu spaudei, maigei, dengei tą vietą, iš kur ant persiško kilimo turėjo kristi žarnos. Aiktelėjai. Tau buvo nepatogu. Tu žinojai, kad anksčiau ar vėliau aš tave nužudysiu, tu ne karta įsivaizdavai tai, bet nemanei, kad tai bus taip nepatogu. Savo tamsiausiu sąmonės labirintų kampeliuose buvau pažadėjęs tau, kad tau neskaudės. Pažadą tesėjau.

... Tu kažką sakei, bet sutrukdė kraujavimas. Su kiekvienu šnabždesiu tiršto, raudono potvynio bangos plūdo iš tavo lūpų. Aš neišgirdau, ką tuomet sakei. Kažkodėl tuomet prisiminiau, kaip sakei norinti raudonos suknelės. Pažadėjau tokią nupirkti gimtadienio proga ir įsivaizdavau, kaip šoki su ja. Tu taip gražiai šoki.

Dar dvi minutes žvelgiau į tavo blankstančias akis. Palenkei galvą žemyn, nusišypsojai. "Ačiū", ištarei. Tau patinka raudona spalva. Aš nupirkau tau raudoną suknelę... Nepamenu, ar anksčiau bučiavau tavo lūpas taip ilgai... taip ilgai... taip ilgai... taip ilgai...


Jau antra savaitė galandu peilį į mirtininkų kameros sklastį. Jis jau beveik baigtas. Kriaunos puoštos varinėmis erelių galvomis. Mintis, kad mane pakars, visai netrikdo mano darbo. Aš labai užsispyręs. Žinau, kad kalėjimo sargybiniai paperkami ir kad peilis ras savo šeimininką. Pasaulyje daugybė žmonių, kurių širdį drąsko demonai ir kurie moka mylėti. Moka prarasti kito ir savęs praradimo kaina. Kurių sąmonės labirintuose, išgirdus mylimosios klausimą "ar bijai mane prarassti? " ima suktis destruktyvi mirties karuselė. Kurių meile užnuodyta siela pajus demonų alsavimą, o ranka pajus malonią plieno vėsą.

Jaučiau, kad mano budelis - tikras savo darbo žinovas. Vos virvė pasieks galutinį įtempimo tašką, mano paties kūno masė lengvai perlauš sprandą. Nesmagu buvo tik dėl vieno. Žinojau, kad pakarti žmonės apsišlapina - ne kartą mačiau tai viešose egzekucijose mūsų turgaus aikštėje. Žmonės ims ir pamanys, jog aš bijojau - pasaulyje pilna neišmanėlių, neturinčių bent elementariausių anatomijos pagrindų. O bijoti aš jau seniai nebijojau.

Labai nemėgstu karščio. Niekada jo nemėgau. Ypač, kai mane karia. Žioplių minioje pamačiau jaunuolį, per liemenį apkabinusį gana dailią jauną moterį. Abu buvo jauni ir gražūs. Abu atėjo pažiūrėti mirties. Iš toli užuodžiau judviejų alsavimą, salsvą prakaito kvapą, lūpomis skleidžiamą mirties nuojautos aromatą. Nežymiai galva linktelėjau šalia ešafoto stovinčiam sargybiniui, kuris bemat ištirpo žioplių minioje...

Po kojomis žaibiškai prasivėrė juoda medinės pakylos liuko ertmė. Girdėjau trumpai koktų sprando trakštelėjimą. Dar girdėjau pritariamą minios švilpimą. Krisdamas žemyn, jaunuolio akyse mačiau nuostabą ir sumišimą, tam netyčia įkišus ranką į švarko kišenę ir delnu pajutusiam malonų plieno šaltį...

... Mačiau, kaip jis palinksta prie savo moters... kaip jo akyse ima suktis demonų valdoma destruktyvi mirties karuselė

Komentarai

Velvet_rain_drops

Labai.

kutveliuke

trumpiau parasyti tikriausiai nemokejai?

Genius_loci

gražu.Kaip visada.