---
nusipirksi žodyną danguj.
nereikia ieškoti kas slypi tarp žodžių -
užtenka klausyt pažodžiui.
Kartais norisi sušukti: „Palauk!“ ir žinoti, kad išgirs ir palauks, nes norėjo tai išgirsti. Retai retai kada nereikia net šaukti – sustoja ir palauka ir taip, nes nori sustoti ir palaukti. Dažnai nesustoja, o tik dar paskubina žingsnį – nenori tavęs matyti ir vaizduoja, kad negirdi. Nors girdi kuo puikiausiai ir patys sau bijo pripažinti, kad yra veidmainiai ir klaikūs egoistai.
Kartais mes esame egoistai. Tik šiek tiek skiriamės nuo jų – mes sustojame, nes savo egoizmą išreiškiame kitaip. Mes esame nežymūs egoistai, nes mes tik egoistiškai traukiame į save gamtos grožį ir meną, natūralumą, keistenybes, originalumą.
Viskas būtų labai gerai – mes sau, jie sau.
Kas jie – aš žinau.
O kas tie mes?..
ten niekas tavęs neišmokys gyventi,
ten mirti per daug nesaugu.
bet tie, kurie kartą ten atsidūrė,
daugiau nebeieško namų.
Labai dažnai ieškau žodžių ir nerandu jų. O dar sako, kad žodžio kišenėje neieškau. Dar labai dažnai man kvepia vaizdais. Vaizdais, kurie man neįtikėtinai svarbūs ir brangūs. Na, gal ne tiek brangūs, kiek įsimintini, vieninteliai ir unikalūs. Reti.
Vaizdais kvepia dainos dažniausiai, pro autobusų langus lekiantys vaizdai.. dar kažkas..
užsidengiu ausis rankomis.
pokalbis baigtas
Komentarai
hemm tai kam saukti? ir balso stygas be reikalo eikvoti..?... as geriau tyliai praenu ir nieko nesakau...
"Aš iškvėpsiu tau debesį, jei tik tu nepabusi..." Kažkodėl ta eilutė čia labai derinosi. Kodėl? Kažkodėl....