Šiandien su drauge išėjom ieškoti žibučių. Visada už senų garažų pasukus į laukus mane apima faking nostalgija. Mes ėjom keliais, kuriais jau seniai nevaikščiojau.. ir žodžiu, išėjom į pagrindinį kelią.
-Hm, - atrodo, pasakiau aš. –Regis, per toli nuėjom. Paėjėkim biškį atgal, čia turėtų būt miškelis. Anksčiau čia eidavom su mama žibučių..
Ten tolėliau tebuvo kapinės ir stagarais nusėtas laukas. Anksčiau eidavom žibučių. Ir tik tada suvokiau, kad tas ‘anksčiau’ reiškė – prieš septynis metus.
VISKAS pasikeitė. Ir sunku paaiškinti, koks šūdinas jausmas tada sukilo.
Mes nuėjom tolyn. Pasiekėm srutiną upelį ir palei jį nuklampojom į mišką. Pavasaris turėjo kelti gerus jausmus, ale buvo daug šlykštesnis už rudenį. Šitu pat keliu ėjom rudenį.
Miške pamačiau žvejus, sutūpusius prie ežero kranto. O dar toliau paėjus, tarp skudurų ir tuščių dėžių krūvos sėdėjo vaikinas. Tiesiog sėdėjo, žiūrėjo tolyn ir nieko nedarė. Dar šūdinesnis jausmas sukilo.
Mes priėjom atvirą ežero krantą, kur visada ir eidavom, kur buvom rudenį. Būtent rudenį mes ten pamatėm bebrą, draugė jį gaudė ir norėjo nufotkint, bet jis paspruko ir nunėrė kažkur. Šiandien fotiko neturėjom, bet tolumoje irgi pamatėm kažką plaukiant. Tai buvo didelis bebras, kuris tai panerdavo tai vėl iškildavo. Galiausiai jis atplaukė visai prie pat mūsų, ir taip pat drąsiai praplaukė tolyn ežero pakraščiu.
Pagalvojau – o kas, jeigu tai tas pats bebras, kurį matėme rudenį?
Jis graužia medžius, žiemoja, vėl graužia medžius ir, orui atšilus, liūdnai plaukioja ratais aplink ežerą. Plaukioja ir plaukioja, vis ieškodamas kito bebro ir neprarasdamas vilties, bet aplinkui tik antys ir žuvytės.
Apie šūdino jausmo intensyvumą jau net nekalbu.
Grįždamos namo išėjom iš miško į laukus, kur dar nebuvo prasikalus žolė, tik styrojo stagarai. Daug kur jie buvo išdeginti, likę tik juodi plėmai. Vidury lauko stovėjo keletas tvora aptvertų namų. Kiemuose lakstė dvi juodos katės, lojo pririštas šuo, vieno namo lange matėsi einantis įjungtas televizorius. Kiemai buvo apjuosti aukšta vieline tvora – viduje žaliavo vešli, dirbtinai apsėta žolė, viskas atrodė gražiai ir tobulai. Už tvoros buvo plynas laukas, su keletu stagarų ir keletu juodų plėmų.
Ir taku, kuris vedė namo…


Where did I came from? And where will I go? (c) Lust, FMA.

Komentarai

xsena_in_da_house

velnias kaip noreciau pamatyti bebra is arti laukinej gamtoj