Kazkada seniai,kai dar buvau mazas pipiras isikaliau sau i galva,jog kada nors nuvaziuosiu i Afrika-tikslas vienas,tapti savanore.Su kiekvienais metais tikslas vis po truputeli keitesi,bet noras isliko vienas.

Kai suzinojau apie D.Kinderio parasyta knyga "Atgal i Afrika" degiau nekantrumu kuo greiciau ja nusipirkti ir perskaityti.Zinoma,po keliu menesiu as ja jau turejau savo rankose. Vaziuodama i namus sklaidziau puslapius,ziurinejau nuotraukas,akys dege kazkokiu nepaprastu dziaugsmu,lyg vaikas gaves dideli saldaini. Kiekvienas perskaitytas puslapis man atverdavo dar nepazystamo juodojo zemyno paslaptis. Skaitydama apie kiekviena sali,atrode ,jog buciau ten kartu:jausciau ta svilinanti karsti,vandens stygi ir vaiku suksnius: jievu,jievu (baltaodi).
Kiekviena parasyta puslapi,kiekviena nuotrauka ryjau godziai ir tuo paciu norejau dar.Knyga,kuri skiriasi nuo televizijoje rodomu Afrikos vaizdu,kitu zmoniu poziuri.Viskas realus,viskas Cia.Banginu ja lyg kudiki,tausoju ir saugu,net keista.Juk tokia netvarkinga ir atgrubnage merga esu ; D
O gal kada nors gal kada nors ir man teks pabuvoti ten,kur saule svilina karciau negu kur kitur zmoniu galvas,kur vaiku akys ir sypsenos tyros ir laimingos,nors kad kaip skurstu...

Don't give up- the miracle is on your way

Komentarai

Varna_Albertina

Vat vat, po truputeli mano noras irgi blesta,turint omeni kad ten ir patekt nelengva,ir siaip abejoju kad ilgai ten istverciau...Bet noras lieka noru...

KIB

tik nedaugeliui pavykta šį norą įgyvendinti. Mano buvo gana panašus - tik ne savonoriavimo - bet daugiau mažiau panašus. Deja, noras blėso, ir šiaip matant gyvus pavyzdžius ką iš tų skurstančių vaikų padarė gauta laisvė ČIA yra baisu.

prieblanda

Mano draugas turėjo galimybę važiuoti ten savanoriu. Ir tik per atsitiktinumą neišvažiavo... O šiaip gražus tavo noras.