Atgal i Afriką
Kai suzinojau apie D.Kinderio parasyta knyga "Atgal i Afrika" degiau nekantrumu kuo greiciau ja nusipirkti ir perskaityti.Zinoma,po keliu menesiu as ja jau turejau savo rankose. Vaziuodama i namus sklaidziau puslapius,ziurinejau nuotraukas,akys dege kazkokiu nepaprastu dziaugsmu,lyg vaikas gaves dideli saldaini. Kiekvienas perskaitytas puslapis man atverdavo dar nepazystamo juodojo zemyno paslaptis. Skaitydama apie kiekviena sali,atrode ,jog buciau ten kartu:jausciau ta svilinanti karsti,vandens stygi ir vaiku suksnius: jievu,jievu (baltaodi).
Kiekviena parasyta puslapi,kiekviena nuotrauka ryjau godziai ir tuo paciu norejau dar.Knyga,kuri skiriasi nuo televizijoje rodomu Afrikos vaizdu,kitu zmoniu poziuri.Viskas realus,viskas Cia.Banginu ja lyg kudiki,tausoju ir saugu,net keista.Juk tokia netvarkinga ir atgrubnage merga esu ; D
O gal kada nors gal kada nors ir man teks pabuvoti ten,kur saule svilina karciau negu kur kitur zmoniu galvas,kur vaiku akys ir sypsenos tyros ir laimingos,nors kad kaip skurstu...
Don't give up- the miracle is on your way

Komentarai
Vat vat, po truputeli mano noras irgi blesta,turint omeni kad ten ir patekt nelengva,ir siaip abejoju kad ilgai ten istverciau...Bet noras lieka noru...
tik nedaugeliui pavykta šį norą įgyvendinti. Mano buvo gana panašus - tik ne savonoriavimo - bet daugiau mažiau panašus. Deja, noras blėso, ir šiaip matant gyvus pavyzdžius ką iš tų skurstančių vaikų padarė gauta laisvė ČIA yra baisu.
Mano draugas turėjo galimybę važiuoti ten savanoriu. Ir tik per atsitiktinumą neišvažiavo... O šiaip gražus tavo noras.