Supratimas.
Savaime suprantama, kad šis garsas ne traukinio stabdžių, netyčiomis vidury geležinkelio stabdomų, mat maži vaikai žaidžia ant jo, o spengiančių šukių, kurios suka ratus virš horizonto ir po juo, lyg tai būtų paskutinis šokis prieš sumalant jas į dulkes.
Rytai rėkdami negali sustabdyti tėkmės ir turi kilti bei brėkšti. Jie erzinasi ir negali susitaikyti su įsisenėjusiomis nerašytomis taisyklėmis, todėl nuolat bėga į šoną ir juos užtemdo debesys, kuriems rytas - tai tik galimybė užgožti šviesą.
Gėlės žydi dažnai, tačiau tik tam tikru laiku ir kai jomis rūpinasi. Jos pačios nugeibsta nuo troškulio arba nuskintos per anksti/per vėlai arba apskritai- ne laiku. Jos lengvai susižavi tuščiais pažadais, nes jie visada atrodo pilni ir vaiskiomis akimis, kurios joms žada saulę ir šiltą lietų.
Šerkšnai šukes , rytai gėles. Ir tai tėra suvokimas, kad mes prispausti rėkiančių gatvių bei namų ornamentų, kad mūsų saulė ne visada šviečia, o mėnuo neverčia kitomis būtybėmis ir neliepia vien grožėtis.
skambant El Tango De Roxanne tai sukramtau pernelyg gerai.

Komentarai