Amerikietiški kalneliai
Šiaip ar taip, atsakymų nežinau pats. Ir kuo toliau, kuo giliau leidžiuosi į save, tuo daugiau iškyla klausimų ir tuo mažiau randu atsakymų į juos. Tai keistas jausmas, nes iki šiol visada išbrisdavau iš visų melancholijų... Bet tuomet bent suprasdavau, kas man yra. Suprasdavau, kad man blogai, kad liūdna, ar kad jaučiuosi vienišas... O dabar ne... Dabar viskas taip staigiai keičiasi, kad pats nebesuprantu - ar aš laimingas, ar ne... Atrodo, kad pokyčiams nėra jokių priežasčių, bet viskas galvoje taip sumakaluota, kad pats nebesuprantu, kas užfiksuota mano pasamonėje ir ko aš iš tiesų noriu...
P.S. Beje, jau galima pasiklausyti naujo A.Mamontovo albumo dainų :
https://soundcloud.com/mamontovas/tracks ?page=1
Bet kol music.lt jų nėra, tai prisegsiu seną, bet vieną geriausių ir giliausių jo dainų.

Komentarai
Tokiomis akimirkomis man labai padeda, kai visus tuos klausimus ir mintis juodu ant balto surašau popieriaus lape 😘 Tiesiog pažvelgi į viską iš šalies ir tai tampa ne tik padrikos mintys galvoje. Jeigu nepatinka tai, ka parašai, suplėšai ir tikrai pasijunti geriau 😘 Lyg paviešintos mintys nebetektų tokios didelės vietos tavo galvoje. 😃
aš ir nerašiau nustok mąstyti , tiek to, nesigilinsiu 😅
Apie kažką mąstyt vis tiek turi... O problemų tai dar klausimas kada daugiau ir kokios problemos baisesnės... P.S. Susidirbau 😄. Pasirodo, tai visai ne naujas Mamontovo albumas, o tiesiog nauja 2000m. albumo versija...
Suprantamas jausmas, aš jau tokia su begale sau keliamų klausimų visą savaitę, į kuriuos nerandų atsakymų... bet pasidariau išvadas, kad gal geriau ir nereikia ieškoti į juos atsakymų, nes tik giliau grimzti. Jog nelįstų į galvą visokios nepaaiškinamos mintys tieisog stengiuos kokiais nors darbais apkrauti savo galva, ir žinok tai puikiai padeda, o visgi, kaip ten bebūtų didžiausias kaltininkas viso šito yra atostogos, nes neesi apkrautas mokslais, draugais,visokiausiais darbais, problemonis- kai tokie dalykai atsiranda, tai kažkaip nei laiko nei noro nebeužtenka mastyti ar esi laimingas, ar ne, ir priežasčių tam iššaiškinti pradedi nebeieškoti. Taigi mano patarimas neieškok atsakymų, nes jų nerasi, aš sau vakar iškeliau klausimą: ar iš viso verta į kažką atsakinėti sau ir ar man nuo to pasidarys geriau? savaime suprantama , jog dauguma tų klausimų turės neigiamą prasmę, juk kitaip tiek daug nemąstyčiau ir taip blogai nesijausčiau, tad ar reikia taip kankinti save? So truputi išsiplėčiau, bet tikiuosi bent kažkiek padės mano teorijos 😃